Festivalio „Jauno teatro dienos“ finalas: gerojo žmogaus beieškant (5 diena)

Paskutiniąją festivalio „Jauno teatro dienos“ dieną, po intensyvių skaitymų ir kūrybinių ieškojimų, LONG kūrybinės programos dalyviai žiūrovams padovanojo skirtingo braižo dviejų dalių spektaklį pagal Bertolto Brechto pjesę „Geras žmogus iš Sezuano“. Į pasirodymą atvykęs festivalio sumanytojas Valentinas Masalskis, kuris taip pat sudalyvavo teatro ir kino kritiko Vaido Jauniškio vedamoje diskusijoje po spektaklių, sveikino kūrėjus už drąsius ieškojimus ir džiaugėsi jų parodytu nuoširdumu scenoje.

 Tiek pirmoji, tiek antroji spektaklio dalis truko po valandą, tačiau abiejų komandų pasirodymai buvo skirtingi savo siužetais ir formatu. Bet tai tik praplėtė teatrinį kūrybinį lauką ir leido į B. Brechto pjesę pažiūrėti iš kitokių kampų bei palyginti, kaip dvi grupės interpretuoja tą patį kūrinį. Tad kur tas geras žmogus, ar pas mus dar tokių esama? Ar čia yra dievų, ir jei jie taptų žmonėmis, kokie jie būtų?

Pirmoji LONG programos komanda pasirinko konkurso temą, kuomet aktoriai per išpažintis, talentų demonstravimą ir „susišaudymą“ – kritiką vienas kitam apsikeitus vietomis, varžėsi dėl geriausio pasirodymo. Spektaklio stiprybė ta, jog jis turėjo aiškiai apibrėžtą formą, visą laikė išlaikė intrigą ir rėmėsi aktorių nuoširdumu. Tą nuoširdumą ir atskleidė konkursą laimėjęs aktorius Simonas Lunevičius, kuris, pasak jo, buvo mažiausiai įsitraukęs į festivalio darbus, nes užsiiminėjo buitiniais reikalais, tokiais kaip jėgos aitvaro pardavimas ir rūpinimasis lauko apšvietimo reikalais, kadangi prožektoriai naktį, atsukti į jo namų langų pusę, trukdo miegoti. Taip į gero žmogaus paieškas buvo pažvelgta per humoristinę formą ir kartu parodant, kad toks atvirumas, dirbtinai nemanifestuojant kažkokio profesionalumo, bet kalbant tiesiai šviesiai – taip pat gali būti gero žmogaus savybė. Kalbant tekstu, kurį spektaklio metu skaitė aktorė Elena Ozarinskaitė: „Kuo blogiau geram žmogui, tuo geriau jis parodo gerąsias savo ypatybes“.

Antroji grupė B. Brechto pjesę perteikė kitu kampu, sukuriant labai įvairialypį, su daug scenų, teksto ir veikėjų plačia emocine amplitude pasirodymą. Pati scena buvo paruošta taip, kad sukurtų įtraukiančią atmosferą: priešais pastatyta lenta su visų festivalio dalyvių nuotraukomis ir užrašais apie tai, kas yra geras žmogus, ant žemės gulinčios nuogos, žmogaus dydžio lėlės, ryškus apšvietimas, elektroninė muzika ir už salės durų, iki pat laiptinės durų besidriekiantys „papurvinti“ kartono lakštai su lėkštelėmis. Veiksmas, prasidėjęs nuo dviejų personažų šokio ir paties režisieriaus Kirilo Glušajevo kalbos įžangos, nuo pirmo momento prikaustė dėmesį ir kryptingai įvedė į performatyviai šiuolaikiškai interpretuotą B. Brechto pasaulį. Toliau ėjo personažo Vango pasakojimas apie nedėkingą verslą – vandens pardavimą ir skurdą pasaulyje. Paskui istorija stipriai įsisiūbavo, o aktoriai kėlė žiūrovams juoką savo karštomis diskusijomis lyg repetuotų spektaklį čia ir dabar. Veikėjai ginčijosi, kas yra geras, o kas negeras žmogus, ieškojo dievų salėje, kas juos priimtų pas save nakvynei, sprendė, kokius Dievo įsakymus palikti, o kokius išmesti, šoko kartu, kol galiausiai spektaklis pasibaigė veikėjos Šan Tė monologu ir aktorių bei žiūrovų apsikabinimais.

V. Jauniškis, aptarime reflektuodamas visus festivalyje parodytus darbus, dalinosi įžvalgomis apie tai, kad Klaipėdoje, praėjus 44 metams, kai buvo pastatytas spektaklis „Gerasis žmogus iš Sezuano“, dabar vėl susitiko 3 nuodėmės, 3 dorybės bei minėtoji pjesė. Ir kaip SPRINT programoje, čia taip pat komandos pasidalino į ryškiai matomą skerspjūvį: „Ir aktoriai pasiūlo, ir yra trys dievai: dramaturgas, režisierius ir dar vienas dievas, kurį labai aškiai išvydome pirmame variante – toks dievas, kaip atsitiktinumas. Mes susiduriame su tam tikru savotišku virsmu.“ Pirmosios komandos režisierius Paulius Pinigis, kalbėdamas apie kūrybinę kelionę ir galutinį spektaklio variantą, dalinosi pirminėmis idėjomis, ir kaip jos kito dėl režisūrinės patirties trūkumo, laiko stokos. Tačiau, nors tik vėliau pastebėjo, jog pasirodymas kiek siejosi su SPRINT programos vienos grupės tema apie varžybas, galiausiai pagyrė aktorius dėl galutinio rezultato ir įdėtų pastangų.

Festivalio iniciatorius Valentinas Masalskis dėkojo jauniesiems teatralams už įdomius kūrybinius sprendimus, vis dėlto, ragino į tokias užduotis žiūrėti paprasčiau – gaunant plačią literatūrinę medžiagą, nesiplėsti į kūrinio formatą, o atspindėti kurią nors vieną sceną: „Šis festivalis neskirtas tik pasiekti kažkokį rezultatą, už kurį mes galėtume jus teisti, kritikuoti, smerkti – čia turbūt yra ta vieta, kur susitinka jauni žmonės ir suranda vienas kitą. Festivalio esmė yra tai, kad jūs surastumėte vienas kitą ateičiai.“ Jis sveikino pirmosios komandos drąsą per vieną naktį keisti idėjas, nes tai yra kūryba – svarbiausia, kad visus dalyvius vienija ne pats rezultatas, o susitikimas ir kalbėjimasis, ieškojimas kartu.

Pats V. Masalskis, jo teigimu, nebūtų drįsęs imtis tokio kūrinio, kaip tą darė antroji Kirilo Glušajevo vadovaujama grupė, kadangi dalyviai, pasirinkę kurti spektaklį su gan grandiozine mintimi per labai trumpą laiką, išryškino nemažai profesinių klaidų. Kita vertus, jis išreiškė pagarbą dėl tokio pasirinkimo, nes nebijojimas rodyti klaidas – didžiulis pasiekimas. Ir nors šios komandos rezultatas yra visai kitoks, festivalio organizatorius palaikė kūrėjų drąsą prisiliesti prie didelės literatūrinės medžiagos, kai nėra daug laiko, kai lengva pasiteisinti, žiūrint praktiškiau, bet vengiant pabandyti ir padaryti tai, kas reikalauja didžiulių aktorinių ir fizinių resursų.

Žvelgiant atgal į viso šio renginio vyksmą ir nuotaikas, iš aptarimų, vykusių po spektaklių, galima pastebėti, jog tokie bendri kūrybiniai ieškojimai per labai suspaustą laiką moko teatro kūrėjus drąsos visomis prasmėmis – tiek komandoje ieškant bendrų taškų, tiek pasirodymuose atskleidžiant save ne tik kaip aktorių profesionalą, bet ir kaip žmogų, kalbantį žmogui priešais veidą scenoje ar kažkur lauko erdvėse, pro šalį ėjusiam praeiviui, sustojusiam, likusiam, galbūt nepastebėtam, bet išėjusiam su kitokia mintimi jam rūpima tema. Teatras visų pirma yra meilė žmogui. Kaip sakė Donato Želvio įkūnytas personažas Vangas: „Pjesė ši privalo susilaukti gero galo, tad dabar mes turim momentą patogų, priimt į glėbį, suspausti gerą žmogų.“

Festivalis „Jauno teatro dienos“ vyko rugpjūčio 25-29 dienomis Klaipėdoje.Daugiau informacijos apie „Jauno teatro dienų“ programą, dalyvius ir detales galite rasti www.jtd.lt ir „Jauno teatro dienos“ Facebook paskyroje. Renginį iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Klaipėdos miesto savivaldybė.