Žmogus yra paradoksas

10 minučių telefonu su „Kino pavasario“ atidarymo filmo režisieriumi

„Kino pavasarį“ šiemet atidarys filmas-siurprizas, bežodė islando Benedikto Erlingssono dokumentika „Viskas dėl šou“. Filme rodomi vintažiniai keliaujančio cirko vaizdai, kuriuos lydi kultinės Islandijos grupės „Sigur Ros“ narių muzika. Viskas – tam, kad geriau pažintume sudėtingiausią būtybę pasaulyje – žmogų.

Jei atrodo, kad per 20 „Kino pavasario“ metų matėte viską, nueikite į „Viskas dėl šou“. Filmu „Apie žmones ir arklius“ išgarsėjęs B. Erlingssonas nauju savo darbu atskleidžia tiek gražiausias, tiek blogiausias žmogaus puses.

Vienas vertus, „Viskas dėl šou“ (orig. „The Show of Shows“) parodo neįtikėtinas cirko akrobatų galimybes: vaikščioti lynu rankose laikant kėdę ir stalą, o tada ant jų atsisėsti; būti iššautam į orą ir nusileisti būtent ten, kur stovi batutas; nešti kitą šokėją sau ant galvos ir pradėti lipti kopėčiomis. Jei tai būtų rodoma kine dabar, nepatikėtum. Bet šie vaizdai per daug seni, kad būtų sufalsifikuoti: kai kurie jų mena dar XIX a., pačią kino pradžią. Dalis jų niekada nebuvo anksčiau rodyti viešai.

Tačiau kartu filmas atskleidžia ir tamsiąją cirko pusę: gyvūnų išnaudojimas, žmonių su negalia pasirodymai („freak shows“), nepamatuotai rizikingi numeriai, pavyzdžiui, moteris mėtanti peilius aplink taikinį, kuris, panašu, yra jos pačios vaikas.

„Viskas dėl šou“ iliustruoja, kaip aukštai ir kaip žemai žmonės gali nueiti vardan to, kad publika plotų ir užduoda klausimą, ar dabar mes nedarome to paties, tik moderniomis priemonėmis.

Filme nėra dialogų, bet visas 70 minučių skamba įspūdinga muzika. Ją specialiai filmui parašė visuotinai pripažintos islandų instrumentinio roko grupės „Sigur Ros“ nariai: bosistas Georgas Holmas, būgnininkas Orris Pállas Dýrasonas ir koncertuose su grupe grojantis gitaristas Kjartanas Holmas. Muzika šiam filmui išleista atskiru albumu, pavadintu „Circe“.

„Viskas dėl šou“ pasirinktas pradėti 21-ąjį „Kino pavasario“ festivalį. Žiūrovai jį vienu metu pamatys penkiuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje. „Man didžiulė garbė tai žinoti“, – sako festivalio žiūrovams B. Erlingssonas, kalbėdamas telefonu iš Reikjaviko.

Kaip jums kilo mintis archyvinę cirko medžiagą paversti filmu? – paklausėme jo.

Visų pirma reikėjo šią medžiagą pamatyti. Man pasisekė – gavau ją iš Nacionalinio Jungtinės Karalystės atrakcionų archyvo. Manęs paprašė šiuos įrašus peržiūrėti, galbūt, bus įdomu. Žiūrėjau juos tol, kol pamačiau šviesą. Supratau, kad iš šių vaizdų tikrai gali gimti filmas. Toks, kuriame ir žiūrovai, ir aš,režisierius, pasijustume it antropologai, stebintys, kaip laikas bėga, o žmonija lieka tokia pati.

Filmas parodo ir žmonių didybę, ir žiaurumą. To ir siekėte?

Būtent dėl šio dvilypumo medžiaga mane taip sužavėjo. Kaip galima pamatyti ir mano ankstesniame filme „Apie žmones ir arklius“, žmonės yra gyvūnai. Labai pavojingi. Pavojingiausi iš visų. Bet kartu mes esame poetiški, norime siekti neįmanomo, būti arčiau dievų! Žmogus yra paradoksas. Norėjau filmu tai parodyti.

Nėjote tradicinės dokumentikos keliu. Filmas neturi dialogų, tik muziką ir vaizdus. Kodėl pasirinkote tokį pasakojimo būdą?

Man toks sprendimas atrodė akivaizdus. Yra daug panašaus žanro filmų prototipų – galima prisiminti dar „Žmogų su kino kamera“ („Man with a Camera“, 1929-ųjų Dziga Vertovo dokumentinis filmas). Neišradau šio metodo – jis kine gyvavo jau seniai.

Manau, kad filmo vaizdai kalba patys už save. Mes,žmonės, viską vieni apie kitus ir taip žinome. Tik reikia ko nors, kas tą žinojimą išjudintų. Šiame filme tai darau per vaizdus ir garsus, nieko daugiau nereikia. Kuriant filmą svarbu padaryti ne kuo daugiau, o būtent tiek, kiek reikia.

Kaip pavyko prikalbinti „Sigur Ros“ narius parašyti muziką filmui?

Islandijoje mes visi esame susiję. Čia kaip mažas kaimas, kur visi vieni kitus pažįsta. Tad ir aš žinojau „Sigur Ros“ vaikinus nuo seno. Kita vertus, prie jų priartėti dabar yra sudėtinga – jie juk didžiulės muzikos žvaigždės. Aplink pačią „Sigur Ros“ grupę sukurtas didelis cirkas, pro kurį reikia prasibrauti. Filmo prodiuserė atliko didžiulį darbą, kad tai pasiektų.

„Viskas dėl šou“ pasirinktas „Kino pavasario“ atidarymo filmu – ką jums tai reiškia?

Labai daug. Čia, Islandijoje, mes žavimės Baltijos šalimis. Didžiuojamės tuo, kad Islandija buvo pirmoji valstybė, pripažinusi atkurtą Lietuvos nepriklausomybę. Tai yra vienas tų retų pasaulio istorijos momentų, kai islandai tikrai gali džiaugtis, ką padarė jų šalis!

Manau, kad islandai ir lietuviai yra panašūs. Mes irgi esame maža tauta, apsupta didesniųjų. Taip pat turime bendrą, dar vikingų laikus menančią istoriją. Tarp Baltijos šalių, Islandijos ir Skandinavijos būta stiprių ryšių. Manau, kad lig šiol tarp mūsų likę daug paslėptų lobių. Tai, kad Vilniuje žmonės pamatys šį filmą, yra mūsų istorijos tąsa. Man didžiulė garbė būti jo kūrėju.