Septintoji "Baltijos banga" atidaryta amžinai jaunu Raimundo Banionio filmu "Vaikai iš "Amerikos" viešbučio"

Tarptautinis „Baltijos bangos“ festivalis neatsitiktinai kiekvienais metais rengiamas rugpjūčio 23 dieną – Baltijos kelio dieną. Pasak festivalio sumanytojo ir organizatoriaus kino režisieriaus Gyčio Lukšo, šių metų, jau septintoji „Baltijos banga“ pradeda naują tradiciją: „Ateity į kiekvieno festivalio programą bus įtraukiami klasikiniai filmai, kurie liudija apie mūsų kelią į Baltijos kelią. Juk tam, kad susikibtume už rankų, irgi reikėjo nueiti kelią, reikėjo laiko, kantrybės, o tai pagaliau mus atvedė į dviejų milijonų žmonių, susikibusių rankomis, kelią“, atidarymo metu kalbėjo Gytis Lukšas. Jau klasika tapęs Raimundo Banionio filmas „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ - beveik vienmetis su žymiuoju Baltijos keliu. Raimundas Banionis susirinkusiesiems į filmo peržiūrą Nidos „Agilos“ kultūros centro salėje, papasakojo apie sudėtingas filmo kūrimo aplinkybes – 1990-aisiais – blokados metais. Apie visa tai, ir kodėl šis filmas režisieriui brangiausias, ir šiame interviu.

R.Š. Filmas „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ yra apie komplikuotą laikmetį (1972-ieji, R. Kalantos susideginimo metai). Jį kūrėte taip pat gana komplikuotu laikmečiu – 1990-aisiais. Ką jums reiškia šis filmas?

R. Banionis: Tai filmas apie mūsų kartą. Aš ją vadinu „nuskustąja karta“, kuri pajuto laisvės kvapą. Mes tais laikais klausėm užsienio radijo, pirkom džinsus, platinom, siuvom juos patys, nors ir nebuvom hipiai, bet tokia mada buvo. Šitas filmas yra apie laisvę, ne tiek apie valstybės laisvę, kiek apie žmogišką laisvę. Apie prigimtines žmogaus elementarias teises: klausytis muzikos, kurios nori, kalbėti tai, apie ką galvoji. Tais laikais, gal ir dabar jau panašiai yra, ta laisvė buvo žiauriai paminama. Tai už šitokią paprastą, žmogišką, nepretenzingą laisvę, pasirodo, kova ir buvo sunkiausia. Kad ir kaip ten būtų, iš mūsų kartos išaugo vėlesni sąjūdžiai. Mes tie, kurie paragavome tos pradžios: juk buvome nuskusti plikai, paragavome „bananų“, kai kas pasėdėjo ir beprotnamyje. Tas laisvės skonis davė impulsą žmonėms, dar labiau suvešėjo vidinis laisvės troškimo daigelis.

R.Š. Turbūt neatsitiktinai filmas buvo sukurtas 1990-aisiais, mūsų Nepriklausomybės atgavimo priešaušriu?

R. Banionis: Anksčiau buvo neįmanoma – apie jokį Kalantą šnekėti negalėjo būti nė minties, jokių šansų. Tie metai buvo lemiami – arba mes filmą padarom, arba ne. Kuo baigsis tie laikai, juk buvo neaišku. (Filmas buvo baigtas kurti kelis mėnesius prieš Sausio 13-osios įvykius). Negalvojom apie tai, kas mums bus už tai, iš tikrųjų labai rizikavom. Jei būtų viskas kitaip pasisukę, jokių filmų nebūtume galėję daugiau daryti. O gal ir blogiau būtų mums baigęsi. Būtų sutvarkę mus, tai faktas.

Sunku buvo tą filmą kurti, juk Rusija užsuko visus kranelius, buvo blokada. Nelegaliai iš Baltarusijos pirkom degalus, juk reikėjo kuro. Žmonės labai padėjo, buvo didžiulis entuziazmas. Latviai padėjo su pigiu malūnsparniu, atskrido, padėjo mums filmuoti, ir patys filmavosi. Buvo ir sunku, o kartu ir lengva.

R.Š. Filmas sukurtas prieš 25 metus, bet iki šiol gyvena aktyvų gyvenimą, tiesa?

R.Banionis: Tikrai taip. Todėl labai prašau Kino centro kuo greičiau filmą restauruoti. Jis buvo rodomas kino festivalyje Amerikoje, Kalifornijoje. Kasmet vyksta menų festivalis vienoje Čekijos pilių, ten irgi buvo rodomas. Labai daug šalių su šiuo filmu apvažiavom. Juk tai pirmas Nepriklausomos Lietuvos filmas. Tuo metu Maskva sprendimų nebepriiminėjo, nebereikėjo jai atsiskaityti, todėl ir galėjom tokį filmą sukurti. Žinoma, Maskva jokiu būdu tokio filmo nebūtų praleidusi. Šiais metais jau antrame festivalyje su šiuo filmu dalyvaujam, ir dar turi būti vienas. Pavyzdžiui, Vroclave po filmo peržiūros daug žmonių susirinko į pokalbį. Jaunoji karta, žinoma, „pakarpė ausim“, daugiau intereso parodė vyresnieji, kurie prisimena tuos laikus. Tikiuosi, vis tiek žmonės kažką įdomaus sužinojo, išgirdo. Kai buvom Petrozavodske, Karelijoje, viena moteris priėjo ir sako: „Aš mačiau, nebuvo ten jokių “bananų“, mano vyras buvo karininkas, aš viską žinau“. Bet juk ji viską matė iš „anos pusės“, mes tai tuos kareivius, perrengtus milicininkais matėm „ iš čia“.

R.Š. Filme atskleista nemažai tikrų faktų apie įvykius po R. Kalantos susideginimo 1972-aisiais?

R. Banionis: Tai meninė realybė, ne dokumentinė, bet nemažai ir tikrų faktų. Štai šį vakarą priėjusios dvi moterys sako: „Riva iš mūsų klasės išvažiavo į Izraelį.“ Tos moterys galvojo, kad filmo herojė Rina – tai jų klasiokės prototipas. Tai iš tiesų buvo tokia istorija: važiavo žydai į Izraelį, taip kaip tiesa ir tai, kad Girstučio upelis buvo užkastas Kauno centre. Toks viešbutis „Amerika“ irgi Kaune buvo, nors ir ne tas namas, bet buvo. Daugybė dalykų paimti iš gyvenimo, bet žinoma, tai meninė tiesa, o ne dokumentinė.

R.Š. Kokią vietą jūsų filmografijoje užima „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“?

Labai brangus man filmas „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“, labiausiai vykęs, taip pasakyčiau. Brangūs visi, bet šis išskirtinis tuo, kad buvo skaudu papasakoti apie brangius dalykus, jis labai išjaustas, iškentėtas.

R.Š. Ką jums reiškia dalyvauti „Baltijos bangos“ filmų festivalyje?

R. Banionis: Visų pirma tai susitikimai su kolegomis, draugais, su kuriais šiaip nespėji susitikti, pabendrauti. O svarbiausia – susitikimai, diskusijos su žiūrovais, juk kai šiaip filmas rodomas, mes nežinome, kaip jį priima publika. O čia sužinom: bendraujam, kalbamės, klausia, kažkaip niekas lyg nepasipiktina (juokiasi).

R.Š. Smalsu sužinoti, kokius šiuo metu kūrybinius planus puoselėjat? Gal statot kokį naują filmą?

R. Banionis: Filmo neplanuoju, o serialą nedidelį, šešių serijų planuoju. Tai istorinis serialas, tokio Lietuvoje dar nebuvo. Daugiau nepasakysiu. O šiaip statau spektaklį pagal R. Granausko romaną „Rūkas virš slėnio“. Serialus dar su žmona kuriam: darbe visą laiką, apie atostogas jau mes nesvajojam. Meninis filmas man yra reginys, o dideliam vaidybiniam filmui trūksta pinigų. Štai kalbama, kad estų filmas „1944“, kuris bus rodomas šio festivalio uždarymo metu, tai vienas brangiausių ir geriausių filmų visoje estų kinematografijos istorijoje, labai norėčiau jį pamatyti. O mes Lietuvoje, deja, tokių filmų pastatyti neįstengiame. Mūsų istorija labai turtinga, daug apie ką būtų galima papasakoti, jei tik būtų normalus kino finansavimas.

Kalbino Rasa Šimkutė