Režisierius Gytis Lukšas: Per tave man arčiau į save

„Nacionalinė tematika man buvo tokia natūrali, kad nė nepastebėjau ją besirenkąs, rinkausi tai, kas, man atrodė, buvo labiausiai apie mane, - sako vienas žymiausių Lietuvos kino kūrėjų, apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiaus kavalierius, taip pat šių metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas režisierius Gytis Lukšas: - Juk ne veltui sakoma: „Per tave man arčiau į save.“

- Kai skaitydamas režisieriaus biografiją aptinki, kad jo mama - aktorė, o tėtė - teatro dailininkas, nejučia susimąstai apie genetiškai paveldimus talentus ir pašaukimą. Ką apie tai manote jūs pats?

- Kai mano tėvai iš Klaipėdos atvažiavo dirbti į naująjį Marijampolės (anuomet - Kapsuko) dramos teatrą, man buvo trylika. Valandų valandomis sėdėdavau teatro salėje stebėdamas repeticijas, ir mane visa tai, ką mačiau, smarkiai veikė ir jaudino: scenos kvapas, dulkės, debesimi pakylančios nuo atidengiamos scenos uždangos ir tarsi delnu paliečiančios mano veidą, galimybė stebėti, kaip po truputį ima rastis iš mažiausių trupinėlių tarsi korys lipdomas vaidmuo, scenovaizdis, spektaklio plastika... Kai dabar visa tai prisimenu, įstabiausia man atrodo tai, kad tas knygų prisiskaitęs trylikametis paauglys jau gebėdavo atskirti tai, kas vertinga, verta žmogiškųjų emocijų, gilesnių apmąstymų, išgyvenimų, o kas - ne. Keista, bet jau anuomet, sėdėdamas salėje, retsykiais pagalvodavau, kad šią ar kitą mizansceną aš daryčiau visai kitaip... O juk stebėjau dirbančius tokius režisierius kaip Romualdas Juknevičius, Aleksandras Kupstas, Stasys Čaikauskas, ir netgi mačiau, kaip pirmąjį savo spektaklį statė jaunutis, tuo metu ką tik studijas Maskvoje baigęs režisierius Povilas Gaidys...

Dar ankstesnis prisiminimas... Kai buvau gal šešerių, mano mama vaidino vieną pagrindinių vaidmenų spektaklyje pagal Viktoro Hugo (Victor Hugo) tragediją „Andželas - Padujos tironas“. Trečiajame to spektaklio veiksme jos vaidinamam personažui nukerta galvą... O aš sėdžiu tarp žiūrovų salėje ir, springdamas ašaromis, klykiu taip, kad niekas neįstengia manęs nuraminti. Po spektaklio už kulisų mama mane apkabina, švelniai priglaudžia prie savęs ir ramina: „Vaike, tai tik teatras. Matai juk - aš gyva.“ Aš suprantu, kad teatras, suprantu, kad ji lieka ir liks gyva, tačiau kitą kartą, žiūrėdamas šį spektaklį, ir vėl klykiu... Nes man vis tiek tai yra tikra - teatro stebuklas mane užburia, sukrečia...

Bet, žinot, žmogui duota valia, ir ji žmogų, net vaikystėje, verčia nuolat nepaliaujamai rinktis. Iš pažiūros ta galimybė rinktis atrodo tarsi laisvė, tačiau juk visuomet, išsirinkę vieną kelią, atmetame ir prarandame kitus, ir visuomet lieka abejonė: o, jeigu būčiau pasirinkęs tą kitą profesiją, tą kitą žmogų, gal šiandien būčiau laimingesnis... Ir todėl mūsų laisvė visada tarsi lydima prakeiksmo - praradimo kartėlio.

Štai nutiko, kad atsidūriau kryžkelėje ir aš: tėvų ir teatro pasaulis mane traukė į vieną pusę, o senelio ir muzikos pasaulis - į kitą.

- O kas buvo jūsų senelis?

- Povilas Lukšas - buvęs Sankt Peterburgo konservatorijos fortepijono klasės studentas, iki prasidedant revoliucijai, suspėjęs pabaigti du kursus. Išvaikius konservatoriją, jis grįžo į Lietuvą, būrė čia chorus, harmonizavo lietuvių liaudies dainas, pats kūrė muziką, bendravo su kompozitoriumi Miku Petrausku...

Jis mane, penkiametį berniuką, pasodino prie pianino ir pradėjo mokyti muzikos, aptikęs, kad turiu įgimtą absoliučią klausą, ir tvirtai įtikėjęs, kad man lemta tapti muzikantu. Sulaukęs septynerių, aš jau turėjau savo koncertinį repertuarą - nemažą pluoštelį kūrinių, vienus kurių grodavau atmintinai, kitus - iš natų...

Menu, stojant į muzikos mokyklą, kai kiti stojantieji rodė, kaip moka solfedžiuoti ar dainuoti daineles, aš pareiškiau, kad noriu atlikti savo koncertinę programą. Pedagogai ėmė garsiai juoktis, tačiau išgirdę, kaip ir ką groju (o programoje buvo ir V.A.Mocarto, ir K.M.fon Vėberio, ir netgi J.S.Bacho kūrinių), akimirksniu surimtėjo, ėmė žvalgytis ir priėmė mane iš karto į antrąją klasę. Šitaip - šuoliuodamas iš klasės į klasę - septynmetę muzikos mokyklą pačiais aukščiausiais pažymiais baigiau per trejus metus.

Man iš tiesų sekėsi, todėl būtinybė pasirinkti ir buvo tokia skausminga - manieji jaunystės metai todėl ir buvo ženklinti blaškymusi, dramatiškomis gyvenimo kelio paieškomis: savąją muzikinę kūrybą vežiau rodyti žymiam kompozitoriui Eduardui Balsiui, mėginau įstoti į Sankt Peterburgo (anuomet - Leningrado) konservatoriją mokytis dirigavimo, tik po trečiojo mėginimo buvau priimtas į kino režisūros studijas...

Atvirai tariant, ligi šiolei kartkartėmis vis pagalvoju, kad ne tą išsirinkau, kad reikėjo tapti kompozitoriumi ar dirigentu. Ligi šiolei su nuoširdžia aistra klausausi klasikinės muzikos, pagal subtilias smulkmenas skiriu skirtingų atlikėjų ar orkestrų atlikimo manieras, to paties kūrinio atlikimo interpretacijas, ligi šiolei, skambant kokiam itin mėgstamam kūriniui, nejučia imu diriguoti...

- Nacionalinė premija, su kuria nuoširdžiai sveikinu, manau, pakankamai svarus argumentas nustoti abejojus. Ši premija, suprantama, skiriama už viso gyvenimo kūrybą, tačiau smalsu būtų paklausti, ką pats laikote savuoju opus magna.

- Nežinau, neretai man atrodo, kad visą gyvenimą kuriu tą patį filmą - vis tęsiu jį, tęsiu... Tas filmas apie mane, ir jis dar nesibaigė.

Bet žinot, jeigu manieji filmai dar neužmiršti ir rodomi, jeigu po šitiekos metų Lietuvos gimnazijų vienuoliktokai ir dvyliktokai žiūri ir karštai diskutuoja apie manąjį filmą pagal J.Aputį „Mano vaikystės ruduo“, jeigu filmas „Vakar ir visados“ pergyveno M.Martinaitį, o atrodo, kad pergyvens ir mane, vadinasi, gyventa ir stengtasi ne tuščiai. Na, o premijos... Nuo jų netampu nei didesnis, nei geresnis - tikrai ne pelnytomis premijomis yra matuojama meno vertė.

- Ir vis dėlto, peržvelgęs jūsų kūrybinį palikimą, turiu pripažinti, kad žodis „nacionalinis“ jums labai tinka, - praktiškai visus savo filmus kūrėte būtent pagal lietuvių rašytojų kūrinius. Tai darėte sąmoningai, mąstydamas apie nacionalinius kontekstus?

- Sąmoningai? Tikrai ne. Gal šitai pareina iš senelio, iš jo harmonizuotų lietuvių liaudies dainų?.. Nežinau, tačiau, matyt, taip natūraliai ir taip giliai tuose kontekstuose gyvenu, kad kalbėdamas apie save neišvengiamai kalbu ir apie juos.

Kodėl rinkausi lietuvių autorius? Nes jie buvo ir tebėra mano draugai. Pirmasis mano filmas „Žvangutis“ - Kazys Saja, su kuriuo, beje, mane supažindino tėvas, taip pat su juo bičiuliavęsis, tada - Juozas Baltušis, Juozas Aputis, Romualdas Granauskas, Marcelijus Martinaitis...

Didžiuma jų, deja, šiandien jau anapusybėje, ir negaliu apsakyti, kaip man jų trūksta, kaip pasiilgstu J.Baltušio humoro, pokalbių su M.Martinaičiu pakeliui į Vanaginę, važiuojant šerti jo katinų, naktinių R.Granausko telefono skambučių, kurie anuomet mane, atrodė, taip vargindavo, o šiandien jų be galo ilgiuosi, pašėlusių kelionių su J.Apučiu (jis viską gyvenime darė pašėlusiai) po Lietuvos kaimus... Su R.Granausku net į ligoninę guldami stengdavomės atsidurti toje pačioje palatoje - tai bent būdavo kūrybiniai vakarai, kuriuose publiką mums atstodavo ligoniai, medicinos sesutės, budintys gydytojai...

Taigi nacionalinė tematika man buvo tokia natūrali, kad nė nepastebėjau būtent ją besirenkąs. Rinkausi tai, kas, man atrodė, buvo labiausiai apie mane - kas man skaudėjo, manyje gyveno, buvo svarbiausia kaip žmogui... Juk ne veltui sakoma: „Per tave man arčiau į save.“ Ačiū likimui - jis man nepašykštėjo žmonių, per kuriuos į save man buvo arti arti.

Teko laimė prisiliesti ir prie kai kurių pasaulio kino legendų. Antai - dalyvauju Andžejaus Vaidos (Andrzej Wajda) aštuoniasdešimtmečio iškilmėse, po to jis nusiveda mane į savo režisūros mokyklą, šnekamės apie viską, pozuojame fotoaparatui... Arba - su Danieliu Olbrychskiu (Daniel Olbrychski), visų Europos moterų numylėtiniu, Maskvos kino namuose keturiomis rankomis fortepijonu grojame įvairiausius šlagerius, o garsiausios to meto kino žvaigždės, tarp jų ir Marina Vlady, šoka pagal mūsų muziką...

Airijoje ant suskeldėjusio nuslūgusios jūros kranto paskutinįkart atsisveikiname su Liv Ulman (Liv Ullmann), kuri prisipažįsta serganti ir visam laikui išvažiuojanti į JAV... Su įžymiu ispanų režisieriumi Chuanu Antonijumi Bardemu (Juan Antonio Bardem) Korsikoje kalnų tavernoje geriame vyną ir klausomės, kaip vyrai, suglaudę galvas, dainuoja daugiabalses korsikiečių liaudies dainas, primenančias gruzinų daugiabalsę muziką... Su vienu geriausių danų rašytojų Jensu Christianu Grondahliu Kopenhagos kavinėj „Victor“, į kurią jis atvažiuoja su senu tėvo dviračiu, svajojame apie filmą pagal jo romaną „Spalio tylėjimas“... O svarbiausia - ko jau tikrai niekada nepamiršiu - legendinis italų režisierius Mikelandželas Antonionis (Michelangelo Antonioni), kuriam buvau pristatytas Romos kapitolijuje, sklidiname garsiausių pasaulio kino menininkų, jau nebekalbantis, invalido vežimėlyje vežiojamas, netikėtai ištiesia ranką ir paliečia mano skruostą. Patikėkit, dar ir dabar jaučiu tą jo prisilietimą...

- Kam iš tiesų dirba menininkas? Dievui? Žmonėms? Sau?

- Sąžiningiausia būtų sakyti, kad sau. Juk kada gi menininkas gyvena tikrą, visavertį savo gyvenimą? Kaip tik tada, kai kuria. Likusį laiką jis beveik kaip ir negyvena - tik to visaverčio gyvenimo laukia, apie jį svajoja ir jam ruošiasi. Kitaip jis nemoka, negali ir nenori.

- Kaip patartumėte kurti ir gyventi jauniesiems menininkams, idant ir jie kada nors taptų Nacionalinės premijos laureatais?

- Negalvoti apie jokias premijas. Yra tik vienas būdas: stengtis maksimaliai išlikti pačiu savimi, nepasiduoti niekieno įtakai, nekoketuoti su madomis, su politika, su pinigais... Būti savimi ir sąžiningai mėginti išreikšti tai, kas tau atrodo gražiausia, svarbiausia, teisingiausia. Tik tuo atveju tavo kūriniai nepasens. Tik tada turi šansų būti kam nors įdomus, suprantamas, reikalingas.

O jei pasiduosi kokiai nors srovei, madai, bangai, toji banga tave ir nusineš.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“