Režisierė - nuoga prieš žiūrovus

- Pradėtas rodyti pernai Karlovi Varų kino festivalyje ir pelnęs pirmuosius svarbius prizus, jūsų filmas „Aurora“ Ispanijoje vykusiame SITIGES festivalyje taip pat tituluotas kaip geriausias Europos fantastinis filmas. Apdovanojimai tarsi vainikavo visos jūsų komandos bemaž ketverius metus trukusį darbą. Ar dabar jaučiate palengvėjimą?

- Taip, jaučiu, nes į šį filmą sudėta daug žmogiškų apmąstymų ne tik apie būtį, pasąmonę, meilę, aistrą, bet ir apie mokslinių atradimų galimybes. Tačiau jaudulys po to, ką padarėme ir kaip mums patiems visa tai atrodo, yra sumišęs su baime, kaip filmą priims, suvoks mūsų žiūrovai. Labiausiai jaudinausi po pirmosios premjeros, kai po paskutinių filmo kadrų vieni žmonės pradėjo išeidinėti iš salės, o kiti liko susitikime. Jaudulys nepaleido dar ir dėl to, kad vis mąsčiau, ar mūsų santūriai publikai viskas aišku, gal kas nepatiko, gal per daug nuogo kūno, be kurio sunku įsivaizduoti šią fatališkos meilės istoriją.

- Kokie žiūrovų klausimai jums buvo labiausiai netikėti?

- Man labai patiko vienos žiūrovės pastebėjimas - po seanso ji priėjo ir pasakė: „Gal jau kino kritikai pastebėjo, kad jūsų filmo tematika labai primena Ievos ir Adomo istoriją“. Iš tiesų netikėta tai, kad žmonės apie filmą mąsto, randa įvairių sąsajų. Esu įsitikinusi, kad skirtingo amžiaus, išsilavinimo ir gyvenimo patirties žmonės „Auroros“ istoriją vertina skirtingai, bet juk taip yra su visais filmais. Svarbiausia, kad žiūrovai nelieka abejingi, kad jie apskritai ateina į kino salę, o ne ištisai leidžia laiką prie kompiuterių.

- Jūsų filmas prikausto dėmesį ir turiniu, ir vaizdo efektais, nepaleidžia savo įtampa, skirtingai nuo kai kurių kitų lietuvių filmų, kurių metu pasitaiko, kad žiūrovas ir užmiega belaukdamas pabaigos. Žinoma, tai susiję su mokslinės fantastikos sritimi, kuriai dar tebėra paslaptis komos ištikto žmogaus jausena, kuri ir tapo pagrindine jūsų filmo gija. Kodėl pasirinkote kurti būtent fantastinį filmą, juk tai rizika ir dėl to, kad Lietuvoje tokio nebuvo?

- Žinoma, fantastika užsikrėčiau paauglystėje. Tai buvo mano pati mėgstamiausia literatūra. Pirkdavau šias knygas tuntais. Mama, beje, gydytoja, man sakydavo: „Kristina, kada gi tu nusileisi ant žemės?“ (Juokiasi.) O aš atsakydavau, kad man tas knygų pasaulis įdomesnis. Beje, esu nemažai laiko praleidusi ir poliklinikose, ir ligoninėse, iš mamos esu daug girdėjusi apie medikų darbą, ligonius. Tad tai kas susiję su žmogaus kūnu bei siela man be galo įdomu. Jeigu nebūčiau tapusi režisiere, tikriausiai būčiau buvusi psichologe ar neurologe. Čia dar žmonijos neatrasti klodai. Kai pradėjome rašyti su mano bičiuliu prancūzu Bruno Samperiu filmo scenarijų, nebuvo taip, kad susėdome ir iš karto nutarėme: štai dabar darysime fantastinį filmą. Tiesiog mūsų sumanyta meilės istorija, paremta moksliniu eksperimentu, kuris dar nėra įgyvendintas, bandymu pasinerti į dar neištirto mūsų vidinio pasaulio galimybes ir keistenybes, padiktavo kūrimo sąlygas ir efektus. Viskas susidėliojo taip, kad jis tiko padėti į fantastikos žanro lentynėlę. Neturėjome didelio biudžeto, nes, kaip žinote, tokiuose filmuose paprastai būna be galo daug specialiųjų efektų, skirtų žiūrovui šiurpinti, kelti siaubą. Mums norėjosi daugiau nuotykio, romantikos, paremtos herojų jausmais, aistra, galimu tarpusavio ryšiu apliekant mokslinį eksperimentą, kurio principas - informacijos perdavimas neuroniniu lygmeniu. Jaučiausi subrendusi apie tai pakalbėti.

- Kodėl užsienio ekranuose ir tarptautiniuose festivaliuose „Aurora“ rodoma kitu pavadinimu - „Vanishing Waves“ („Nykstančios bangos“)?

- Priežastis visiškai paprasta. Pabaigus mūsų filmą, paaiškėjo, kad „Auroros“ pavadinimu kino filmą jau yra sukūrę rumunai. Tad mums teko šį gražų pavadinimą keisti.

- Filme daug nuogybių. Ar nesulaukėte dėl to priekaištų?

- Na, susitikimuose su lietuvių publika esame sulaukę ir kandžių replikų, tačiau, kaip sako vieną iš filmo veikėjų sukūręs aktorius Darius Meškauskas, pasitelkęs Moljero žodžius: kiekvienas nuogo kūno demonstravimą suvokiame pagal savo išsilavinimo ar net ištvirkimo laipsnį. Man regis, mes savo filme padorumo ribų nesame peržengę. Vienas žmogus žiūri į ekraną ir mato tik „papus“, o kitas suvokia herojės tragedijos prasmę. Tai natūralu... Man regis, kad mes, filmo kūrėjai, buvome dar labai subtilūs, nenuėjome stereotipinių holivudinių filmų keliu, kur rodomos atviros sekso scenos. Stengėmės labai subtiliai kalbėti apie intymius dalykus, pasitelkti simbolius.

- Kalbėjote apie kuklų filmo biudžetą. Koks jis?

- Na, tiksliai pasakyti gali mūsų filmo prodiuseriai, o apytikriai 1 mln eurų, bet tarptautiniuose festivaliuose kolegos, sužinoję, kiek mums tai kainavo, stebėjosi. Anot jų, filmo vaizdas ir kokybės kartelė tokia, kad filmo kūrimas vertas šešis kartus didesnių pinigų. Mums kokybė buvo labai svarbi ir jos pasiekėme didelėmis visos komandos pastangomis. Dėkui Dievui, mūsų bendraminčiais tapo labai kūrybingi ir išradingi žmonės, kurie tikėjo mūsų projektu, tikėjo sėkme, dirbo ne dėl pinigų.

Labai noriu padėkoti specialiųjų efektų kūrėjui Vitalijui Žukui, studijos „Opta“ direktoriui, kad jis darė viską, kad būtų išlaikyta vaizdo kokybė, kad nebūtų persistengta ir nueita pigiu televizijos filmų keliu. Mes labai rimtai kalbame apie žmogui svarbius ir didelius dalykus. Mes su Bruno pasirinkome siužetui labai ploną ir rizikingą pasakojimo liniją, kuria einant tarsi lynu virš bedugnės galima ir nukristi.

- Filme epizodinį vaidmenį atlieka vienas žinomiausių dabartinio Lietuvos kino žmonių Šarūnas Bartas. Ar lengvai pavyko jį prisišnekinti?

- Su Šarūnu susipažinome po mano pirmojo filmo „Kolekcionierė“ pristatymo Niujorke ir palaikėme ryšį. Draugeliai nebuvome. Kai sugalvojau persekiotojo vaidmenį pasiūlyti būtent jam, jis išsyk sutiko.

- O aktoriai Jurga Jutaitė ir Marius Jampolskis, kurie nusifilmavo nuogi, tikriausiai gavo didžiulius honorarus?

- Jau minėjau, kad niekam didelių honorarų prodiuseriai nemokėjo. Jurga ir Marius vaidino tikrai ne dėl pinigų. Žinoma, jiems buvo sudėtinga vaidinti nuogiems, nes teko filmuoti juos beplaukiojančius vandenyje ir gana šaltu metu. Spaudė terminai ir pasirinkimo nebuvo. Marius - prityręs aktorius, o štai Jurga mums buvo atradimas. Iš pradžių Auroros vaidmeniui buvau numačiusi kitą aktorę, bet ji perskaitė scenarijų ir paskutinę minutę atsisakė. Tad J.Jutaitės, su kuria daug dirbome, intuityvi vaidyba yra kone pusė filmo sėkmės.

- Su prancūzu Bruno kartu rašėte jau antro filmo scenarijų. Pirmasis buvo „Kolekcionierė“, o trečias ar bus?

- Tikriausiai bus, nes abu užsikrėtėme fantastika. Vėl galvosime apie įdomią istoriją ir stengsimės įspūdingai vizualiai pateikti žiūrovui. Yra daug fantastinių knygų, kurias norėčiau ekranizuoti, bet, deja, paaiškėjo, kad jų ekranizacijos teisės jau nupirktos amerikiečių prodiuserių ir žymūs režisieriai rengiasi juos statyti. Gaila, bet mes neturime tokių galimybių nupirkti ekranizacijos teises, todėl teks, matyt, scenarijų vėl kurti patiems. Dabar ketiname labiau krypti į genetikos pusę.

- Kalbama, kad jūs esate ne tik kūrybos draugai. Ar tai tiesa?

- Tokias kalbas galiu paneigti. Juk iš tiesų nebūtinai, kad draugas ar bendramintis taptų širdies draugu. Antra vertus, aš gyvenu Lietuvoje, o jis Prancūzijoje. Nors atstumai nei meilei, nei kūrybai šiais laikais nėra kliūtis. Štai ir „Auroroje“ meilė užsimezga, galima sakyti, tarp šiame ir anapusiniame pasaulyje esančių žmonių. (Šypsosi.) Atvirai pasakysiu: nežinau, kaip man dabar reikėtų suderinti šeimą ir kūrybą.

- Filmu „Aurora“, galima sakyti, pralaužti ledai į tarptautinius vandenis. Ar sėkmė pelnius nemažai tarptautinių apdovanojimų neišvilios jūsų iš Lietuvos?

- Man buvo smagu, kad tuose tarptautiniuose kino vandenyse buvo atkreiptas dėmesys į mūsų mažą šalį, kurioje, beje, ir buvo nufilmuotas visas filmas. Tačiau apmaudu tai, kad Lietuvoje kūrėjui sunku išgyventi. Atrodo, paaukojai filmui ketverius metus, dirbai po 12 valandų per parą, ėjai iš proto, o elementariam pragyvenimui, mokesčiams, kartais net maistui stinga pinigų. Skaudu, kad valdžios vyrai ir moterys nesusimąsto, ar menininkas gali kurti produktyviai, jeigu jis nuogas ir basas.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"