Nebylusis kinas Lietuvoje aukso amžiaus neišgyveno

Klasikinio kino gerbėjai praėjusių metų pabaigoje sulaukė staigmenos – lietuvių kilmės Prancūzijos režisieriaus Michelio Hazanaviciaus komedijos „Artistas“. Filmas tapo Kanų festivalio sensacija, susižėrė 3 „Aukso gaublius“, 7 „Bafta“ statulėles, 5 „Cezarius“ ir yra nominuotas 10-čiai „Oskarų“, kurie teikiami šį sekmadienį. Šią kino juostą galima vadinti istorine, nes ja nusikeliama į 1927-uosius – metus, kai pasaulis išvydo pirmąjį garsinį filmą.

Iki to laiko kino industrija buvo nebyli. Kelių minučių ar valandos filmus lydėdavo tik muzika, o aktorių begarses frazes paaiškindavo kartas nuo karto parodomi titrai.

Kaip atrodė nebylaus kino era, kada garsiniai filmai pralenkė tylinčiuosius ir ar pasaulis dar gali sugrįžti prie nebylaus ir nespalvoto kino?

Pradininkai – prancūzai

„Didysis Alfredas Hitchcockas yra pasakęs, kad kinas tikrai būtų tapęs menu, jei jis būtų likęs nebylus ir nespalvotas“, – taip pokalbį apie nebylųjį kiną pradeda kino kritikė Izolda Keidošiūtė.

Pačioje XIX amžiaus pabaigoje, 1895-aisiais, prancūzai broliai Auguste`as ir Louisas Lumiere`ai publikai pristatė pimąjį kino filmų seansą, beje, už kurį smalsuoliams teko susimokėti.

Tuomet kino filmai niekuo nepanašėjo į dabartinius – jie buvo nespalvoti, dar neegzistavo skirtingi filmavimo planai, o montavimo subtilybės į kiną atėjo taip pat ne iš karto.

Pirmieji Lumiere`ų filmai, pavyzdžiui, „ Traukinio atvykimas į stotį“ arba „ Darbininkų išėjimas iš Liumjerų fabriko“, tiesiog parodė judančius vaizdus, jokio ypatingo siužeto žiūrovai tuomet nepamatė.

Tačiau, anot I. Keidošiūtės, jau po dešimtmečio nebylusis kinas pasikeitė iš esmės.

„Nebyliojo kino pradžia atėjo iš mugės – tai tokie primityvūs pasakojimai, kur nėra siužeto. Nebyliojo kino metais užgimė turbūt visų žanrų pradmenys – siaubo filmai, fantastiniai filmai. Pirmasis, kuris išmoko pasakoti kine, suprato, kaip aktoriai turi vaidinti, buvo Davidas Griffithas“, – sako I. Keidošiūtė.

Būtent amerikietis D. Griffithas, kritikų vertinimu, padėjo pamatus dabartinei kinematografijai. Tačiau ne vien Jungtinių Valstijų kino industrija prisidėjo prie filmų kūrimo ir tobulinimo. Pasak kino kritikės I. Keidošiūtės, kinui ne ką mažiau svarbūs ir Europos kūrėjai.

„Atsirado viskas Prancūzijoje. Broliai Lumiere`ai tapo kino atradėjais. Georges`as Meliesas – pirmasis vaidybinio kino pradininkas. Pirmosios kino studijos atsirado Prancūzijoje. Švedai labai įdomūs buvo tuo, kad pas juos gamta pradėjo vaidinti labai didelį vaidmenį. Rusų kinas – tai montažo pagrindai, dalykai, kurių iki šiol mokomasi bet kurioje kino mokykloje“, – kalba I. Keidošiūtė.

Sakoma, kad visi geri dalykai kada nors baigiasi, tačiau juos pakeičia kiti. 1927-aisiais išaušo nebyliojo kino pabaigos pradžia. Tais metais ekranuose pasirodė pirmasis garsinis Alano Croslando kino filmas „Džiazo dainininkas“, kuriame vos viena frazė „mama, aš tau padainuosiu“ sukėlė didžiulį ažiotažą. Nuo tos dienos nebylusis kinas pradėjo skaičiuoti savo paskutines dienas.

Apie nebyliojo kino saulėlydį pasakoja ir praėjusių metų pabaigoje publikai pristatytas Michelio Hazanaviciaus filmas „Artistas“. Režisierius kaip kontrastą šiuolaikiniam garsų, vaizdų ir kompiuterinių technologijų persmelktam kinui pasirinko nebylų, vos keliais žodžiais ir garsais paįvarintą nespalvotą filmo formatą.

Nors filme visi veikėjai išgalvoti, tačiau pagrindinio vaidmens atlikėjo Jeano Dujardino sukurtas Džordžas Valentinas tampa tarsi užuomina apie legendinį nebyliojo kino aktorių Rudolphą Valentino.

Atsiradus garsui kai kurių aktorių karjeros baigėsi

Jau ne vieną apdovanojimą pelniusio „Artisto“ istorija pasakoja, kaip nebyliojo kino aktorius Džordžas Valentinas skausmingai išgyvena tyliojo kino eros baigtį, ne tik kino – taip pat ir savo karjeros.

„Labai daug aktorių keitėsi, nes arba buvo blogi balsai, arba jie buvo užsieniečiai, kurie nemokėjo Holivude angliškai gerai kalbėti, – pasakoja kino istoriją tyrinėjanti I. Keidošiūtė. – Nebylus kinas buvo labai įvairus, aktoriai – labai įvairūs. Kai kurie šiandien žiūrint yra juokingi. Štai Rudolphas Valentino – vyriškis, dėl kurio visi iš proto ėjo, šiandien labai juokingas. O aktorės Lillian Gish, Greta Garbo, Asta Nielsen žiūrisi pakankamai išraiškingai ir visiškai dabar tinkamai.

Kai nebyliam kine pabandė filmuoti gerus teatro aktorius, tai išėjo labai blogai. Vienas juokingiausių atvejų buvo su Sarah Bernhardt. Kai ją filmavo, jai jau buvo apie 60 metų, ir kai ji vaidino „damą su kamelijom“, tai teatre nesimatė, bet kine matėsi, kad tai jau yra sena moteriškė.“

„[Nebyliajame kine buvo] ypatingas grimas – čia daugiau dėl technikos netobulumo. Vaidybos maniera, žinoma, irgi skyrėsi – buvo daugiau gestikuliacijos. Bet ir šiandien aktoriai galėtų mokytis kai kurių gestų. Žiūrėkit, kaip bloguose filmuose arba serialuose aktoriai neturi kur rankų dėti“, – sako I. Keidošiūtė.

Būtent garsiausios to meto aktorės kaip Lillian Gish ar Greta Garbo gestikuliacijos mokėsi atsistojusios prieš veidrodį. Iki garsinio kino pasirodymo aktoriams buvo ypač svarbus judesys, o atsiradęs žodis keliems dešimtmečiams smarkiai sutrikdė kino žvaigždes.

Kritikų vertimu, toks kinas, nors ir buvo pažangi naujovė, menine prasme nežengė į priekį. Būtent dėl to didieji kino kūrėjai, pavyzdžiui, Charlie Chaplinas, dar ilgai nepripažino naujos kino formos.

Į Lietuvą nebylusis kinas atėjo dešimtmečiu vėliau

Lietuvoje, kritikų teigimu, geriausi nebyliojo kino darbai sukurti jau tais metais, kai į Europą pradėjo veržtis garsinis kinas.

Vis dėlto, anot Lietuvos kino istorija besidominčios kritikės Rasos Paukštytės, pirmieji nebyliojo kino bandymai Lietuvoje pasirodė 1908-aisiais, praėjus šiek tiek daug nei dešimtmečiui nuo pirmojo kino seanso Prancūzijoje.

„Pirmieji filmininkai Lietuvoje buvo prancūzų operatoriai. Jie 1908 metais filmavo Vilnių kaip kroniką apie įdomesnes Europos vietas. Žinoma, kad vietiniai operatoriai filmavo vaizdus nuo kokių 1909 metų. Nuo tų šalių, kur kinas vystėsi standartiškai, Lietuva nebuvo labai atsilikusi. Pirmaisiais operatoriais buvo persikvalifikavę fotografai, technika buvo atvežtinė, tai ji irgi negalėjo labai skirtis“, – sako R. Paukštytė.

Kaip pastebi kino kritikė, bene svarbiausią indėlį į nebylųjį lietuvišką kiną įnešė išeivija. Pavyzdžiui, vienas garsiausių kino meistrų išeivijoje Antanas Račiūnas, prieš Pirmąjį pasaulinį karą atvykęs į Lietuvą, filmavo etnografinius vaizdus, kurie buvo labai populiarūs tarp Amerikos lietuvių.

Lietuvoje kino kūrėjai taip pat ieškojo dokumentinių vaizdų, nors, pasak R. Paukštytės, šalies nebyliojo kino istorijoje yra ir keletas vaidybinių filmų.

„Daugiausiai buvo vaizduojami įvykiai, dokumentiniai siužetai apie visuomenės „grietinėlės“, elito, pasilinksminimus. O keli vaidybiniai filmai sukurti 1929–1931 metais – tada, kai jau kino teatruose atsirado garso aparatūra, o filmus entuziastai kūrė, žinoma, nebylius. Tai yra filmai „Kareivis – Lietuvos gynėjas“, „Jonukas ir Onytė“, „Sužieduotinis per prievartą“, – pasakoja R. Paukštytė.

Idėjos – primityvios

Paklausta, ar nebylusis kinas Lietuvoje išgyveno tokį aukso amžių kaip Europoje, pašnekovė sako, kad aukso amžiaus turbūt tiesiog negalėjo būti.

„Kinas buvo traktuojamas kaip verslas. Lietuvoje buvo per mažai žmonių ir per mažai verslininkų, kurie būtų įdėję kažkokias rimtas lėšas.

Be to, ir idėjos buvo skolintos. „Sužieduotinis per prievartą“, aišku, primena, standartines komedijas, o „Jonukas ir Onytė“ – jo idėjos taip pat gana seklios. Filmas nori pasakyti, kad jaunimui nereikia važiuoti iš kaimo į miestą, nes miestietiška aplinka juos suės. Primityvios tokios idėjos.

Šiuo atveju kalbame apie 1930 metus, kai pasaulyje jau žinomas puikus švedų kinas, rusų montažinio kino eksperimetai jau įvykę“, – pasakoja R. Paukštytė.

Ir dar sugrįžkime prie to, kas neatsiejama nuo nebyliojo kino. Tai muzika. Labai aiškiai atpažįstama – kartais labai energinga, o kartais dramatiška, tačiau visada išraiškinga. Ir nuolatos lydinti judantį vaizdą, papildanti aktoriaus gestus ar mimiką.Kartais muzika būdavo pritaikoma kino kūriniui, o kartais specialiai jam parašoma.

Muzikos atlikimas taip pat būdavo labai įvairūs. Kaip sako kino kritikė R. Paukštytė, – nuo skambinimo pianinu iki viso simfoninio orkestro.

„Ir Lietuvoje, ir pasaulyje buvo labai populiarūs orkestrai, ir dažnai žmonės eidavo ne tiek filmų pažiūrėti, kiek geros muzikos paklausyti. Būdavo labai įvairiai, priklausomai nuo to, kokios kino teatro galimybės: viena yra įsigyti aparatūrą, kita pasamdyti orkestrą“, – pasakoja R. Paukštytė.

Nors nebylusis kinas jau, atrodo, seniai buvo palaidotas, vis dėlto Prancūzijos kūrėjai įrodė, kad jis vis dar gali sudominti publiką. Ir kaip pastebi kino kritikai, nebylaus vaizdo kino gurmanai niekada nepamiršo. Pasaulio ir Lietuvos kino klubuose dažnai sugrįžtama prie seno, nespalvoto, nekalbančio, bet daug pasakančio kino.