Kodėl mums reikia bėgti iš paskos

Lietuvos kinematografijos sąjungos pirmininkas Gytis Lukšas sako, kad Baltijos šalių kino festivalis vyksta be glamūrinio spindesio, su noru pabendrauti, išgirsti vieniems kitus ir pažiūrėti filmus. Sudaryta įdomi ir prasminga kino festivalio, kuriame šiemet svečiuojasi Suomijos bei Švedijos kinematografininkai, programa. Jau pirmadienį, rugpjūčio 18 dieną, prasidės animacijos mokyklėlė, kurioje vaikai ne tik susipažins su animacijos filmų kūrimo paslaptimis, bet ir patys bandys sukurti filmuką, kuris bus parodytas rugpjūčio 24 dieną.

Atgyja praeitis

„Kai Nida kiek ištuštėja, aptyksta po praėjusių triukšmingų muzikinių švenčių, prasideda „Baltijos bangos“ festivalis, - pasakoja G.Lukšas. - Jis visados pradedamas tą pačią rugpjūčio 23 dieną. Prieš atidarymo filmą bus parodytas Arūno Matelio dokumentinė juosta „Baltijos kelias“. Nuo pirmojo festivalio noras būti kartu, noras jausti vieniems kitus išliko, kaip ir jo koncepcija: mes norime ir toliau būti susiėmę už rankų, tiktai akcentuodami ne savo išlikimą, nors tai visai nelauktai vėl tampa aktualu, bet ir dvasinį, kultūrų bendravimą. Gal dėl įvykių Ukrainoje šiųmetė „Baltijos banga“ tematiškai yra vieningesnė; išskyrus vieną kitą juostą, visi filmai susiję su skaudžiais, svarbiais tų šalių istorijos momentais. Tuo skiriasi šių metų festivalis nuo ankstesnių.“

Taip sutapę, kad net festivalio svečiai suomiai ir švedai nesitarę pasiūlė filmus, kurie vienaip ar kitaip refleksuoja šalies istorijos įvykius ar asmenybes. Pavyzdžiui, suomių režisieriaus Laurio Torhoneno (Lauri Torhonen) vaidybinis filmas „Siena 1918“ pasakoja apie tai, kaip, iškovojusi nepriklausomybę, Suomijos respublika stengėsi atsiriboti nuo bolševikinės Rusijos, kurdama savo pasienio tarnybą. G.Lukšo nuomone, tai vienas įdomiausių pastaruoju metu jo matytų suomių filmų. Švedai ketina demonstruoti režisierių Maudo Nycanderio (Maud Nycander) ir Kristinos Lindstrom (Kristina Lindstrom) biografinį filmą „Palme“, pasakojantį apie nušautą prieš ketvirtį amžiaus Švedijos premjerą Olofą Palmę bei švedų kino klasiko Jano Troelio (Jan Troell) istorinę dramą „Mirusio žmogaus reputacija“, atkuriančią nacistinio laikotarpio politinės situacijos atmosferą.

„Kapitalizmas Skersinės gatvėje“ (latvių režisierius Ivaras Seleckis)

Nė vieno bendro filmo

Kasmet festivalį praturtinanti diskusija-seminaras šiemet kelia bendrystės klausimą: kodėl per tuos nepriklausomybės dešimtmečius nepadaryta nė vieno filmo visų trijų Baltijos šalių kino kūrėjų pastangomis. „Darom filmus su vokiečiais, danais, švedais, - vardija festivalio vadovas, - tiesa, yra padaryta dvišalių su latviais bei estais, tiek vaidybinių, tiek dokumentinių, bet kodėl mes trise, turėdami panašią istoriją, vienodą likimą, nepapasakojam kino kalba, kas mums rūpi. Gal tai būtų ir finansiškai efektyvu - tiesiog lengviau sudėjus pinigus sukurti vieną filmą.“

Galbūt kliudo skirtinga kultūrinė situacija kiekvienoje iš šių trijų valstybių? Į tai režisierius atsako: „Ekonomikos rodikliai mus verčia stebėtis - ak, tie estai, ar juos bepasivysime... Tas pat ir kino atžvilgiu: nesakau, kad jie darė geresnius filmus už mus, tikrai ne, bet ten visada buvo palankesnė finansinė situacija, apskritai nuo nepriklausomybės pradžios Estijoje dėmesys kultūrai, kartu vizualiniam menui buvo ir yra didesnis. Prieš kelerius metus, kai kiekviena Baltijos valstybė Europos Sąjungai turėjo pateikti dešimt valstybės raidos prioritetų (kurioms ūkio šakoms 2014-2020 metais ketinama skirti daugiausiai dėmesio), pasidomėjau, kokioje pozicijoje kultūra atsidūrusi kiekvienoje šalyje. Kaip tik tuo metu viešėdamas Estijoje sužinojau, kad Estijos vyriausybė į savo prioritetų sąrašą kultūrą įrašė pirmą. Grįžęs bandžiau išsiaiškint, kokią vietą kultūrai paskyrė Lietuva. Man nelabai norėjo sakyt, bet, kaip dabar sakoma, remdamasis nepatvirtintais duomenimis, iš nelabai patikimų šaltinių sužinojau, kad Lietuvoje jai teko devintoji vieta. Tada man pasidarė smalsu, ne kas įrašyta pirmu numeriu, o kas liko žemiau kultūros, bet taip ir nesužinojau...

Kita vertus, estai racionalesni, jie susitaupė pinigų, kad šiek tiek amortizuotų socialinį krizės smūgį žmonėms, o žmonės, tą noriu akcentuoti, gerbia savo vyriausybę, savo vadovus, premjerą. Toks mano įspūdis iš neseno buvimo Estijoje - jie gražiai kalba apie vyriausybę. Tuo metu, kai mes baisėjomės viskuo, estai gražiai kalbėjo apie savo valstybės vadovus ir aš matydamas tai iš arti galvojau: aha, tai mažytė, bet stipri šalis, jos gyventojai - ne minia, tai pilietinė visuomenė. Pamaniau, jeigu jie taip ir toliau eis, vis labiau tols nuo mūsų. Bet nereikia mums jų vytis. Nereikia mums vytis nieko, nei Estijos, nei Amerikos. Kodėl mes turim bėgt kam nors iš paskos. Kodėl negalim oriai ir gražiai eit savo keliu.“

Ką atveža kaimynai

Estų filmų programa G.Lukšo nenuvilia ir šiemet: joje egzotiškai įdomus dokumentinis filmas „Alyvų kalno žiedai“ (rež. Heilikos Pikov) apie 82 metų estų vienuolę, gyvenančią ortodoksų vienuolyne, ant Alyvų kalno, Jeruzalėje, vaidybinė drama pagal garsųjį, beveik į 40 kalbų išverstą Sofi Oksanen romaną „Valymas“ (rež. Anti Jokinen), prieš dvejus metus sukurtą Suomijos ir Estijos kinematografininkų. Jai teko garbė uždaryti „Baltijos bangos“ festivalį.

Latviai režisierių stebina žanrų įvairove: be garsaus latvių animacinio serialo „Gelbėjimo brigada“ kūrėjų Mario Putninio ir Janio Cimermanio tragikomedijos „Ram tad drylia oilia“, kurioje linksmai pasakojama senukų, norinčių vaduoti pasaulį iš finansinės krizės, istorija, latvių dokumentikai atstovaus režisieriaus Ivaro Seleckio dokumentinio serialo tęsinys „Kapitalizmas Skersinės gatvėje“. „Labai smagu, - pripažįsta G.Lukšas, - kad vienas iš latvių dokumentinio kino klasikų I.Seleckis, kurį turiu garbės pažinti daugybę metų, nuostabios išminties, inteligentiškumo ir kultūros žmogus, sutiko, kad būtų parodytas jo filmas. Kelerius metus jis pasekė Rygos gatvelės žmonių gyvenimus ir su graudumu bei išmintimi pasakoja, kaip jie keitėsi. Labai įdomus sumanymas, juk patyrinėjus vieno vandenyno lašą galima spręsti apie jo struktūrą.“

Lietuvai atstovauja festivalį pradėsiantis filmas „Ekskursantė“, kurį kadaise pradėjo statyti G.Lukšas, bet buvo priverstas jo atsisakyti dėl pinigų stygiaus. Estafetę perėmęs režisierius Audrius Juzėnas filmą apie neišmatuojamą meilę Tėvynei baigė 2013 metais. „Džiaugiuosi, kad tas filmas yra; jis kitoks, jis turėjo būti kitoks, pakoregavo ir metai, ir autorystė“, - jį minėdamas tarsteli G.Lukšas. Antrasis lietuviškas filmas - režisieriaus Mykolo Vildžiūno debiutinis vaidybinis filmas „Nesamasis laikas“ (2014). Iš dokumentikos Nidoje bus rodomas „Sidabrinę gervę“ pelnęs Audriaus Stonio „Kenotafas“ ir Remigijaus Sabulio „Lituanica. Paslaptis“, filmas apie tragišką Stepono Dariaus ir Stasio Girėno žūtį.

„Baltijos banga“, pirmasis ir kol kas vienintelis trijų Baltijos šalių kino festivalis, vyks rugpjūčio 23-30 dienomis. Jį rengia Lietuvos kinematografininkų sąjunga drauge su Nidos kultūros ir turizmo informacijos centru „Agila“, bendradarbiaudama su Neringos savivaldybe bei Latvijos ir Estijos kinematografininkų sąjungomis.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“