Kodėl lietuviai į savą kiną žiūri skeptiškai?

- Sukūrėte daugybę kino filmų, kuriuose atspindimos skirtingos epochos, įvairios siužetinės linijos. Galbūt galėtumėte apibūdinti, koks yra dabartinis jūsų kino filmų žiūrovas?

- Man tai yra kaip paslaptis, kurią sunku nusakyti. Tačiau kiek įsivaizduoju ir kiek tenka matyti ar girdėti, tai daugiausia inteligentiška šeima ar jauni žmonės, įgiję aukštąjį išsilavinimą. Taip pat vienišos moterys, kurios eina į kiną su draugėmis, ar moterys, kurios atsiveda savo vyrus.

- Kai kurie režisieriai kuria filmus įsivaizduodami konkretų žiūrovą. Ar jūs galvojate apie auditoriją?

- Daug metų visiškai negalvodavau ir neįsivaizduodavau žiūrovų, ir tuo labai didžiuodavausi. Tai buvo labai madinga daryti. Net buvo toks posakis, kad pats gėdingiausias užsiėmimas menininkui - orientuotis į žiūrovą. Aš pradėjau kreipti dėmesį į auditoriją galbūt tuomet, kai pradėjau statyti filmus pagal Jurgos Ivanauskaitės romanų motyvus. Net gavau vieną palinkėjimą iš studento: "Dėstytojau, darykite filmą sau, ne žiūrovams". Mano nuomone, save gerbiantis režisierius neturi kurti žiūrovui, nes tuomet tampi lyg verslininku. Bet pasaulyje yra daug ir kitų pavyzdžių. Amerikoje pinigai yra ne valstybės, o žmonių. Jei filmas neatneša pelno, režisieriaus ateitis yra žlugusi. Taip pat yra tokia rūšis - elitinių žiūrovų kinas, kuris nereikalauja didelio žiūrovų skaičiaus, svarbiausia pripažinimas tarp kritikų ir festivalio žiuri. Tokie filmai turi savo statusą. Režisieriai visada blaškosi tarp šių dalykų.

- Ar Lietuvoje taip pat yra tokių filmų, kurie turi savo statusą?

- Lietuviškuose filmuose anksčiau, bent iki "Tado Blindos", niekam nerūpėjo statusas. Nebent išsiskyrė Vladas Vildžiūnas, kuris surinkdavo po penkiolika tūkstančių žiūrovų į savo filmus. Jis žinojo ir žino savo vertę. Vėliau atsirado keli kritikai, kino apžvalgininkai, kurie pradėjo niekinti režisierius, neatnešančius pelno. Paskui buvo stengiamasi jiems paprieštarauti, buvo kuriamos kino asociacijos ir buvo siekiama apsisaugoti nuo komerciškumo. Šios asociacijos teigė, kad siekiant pelno nebelieka kino atradimų, kino kalbos tobulėjimo.

- Kaip keitėsi jūsų filmų žiūrovai ir kokie jų atsiliepimai?

- Labai platus įvairių sluoksnių ir amžių žiūrovų ratas nustebino paskutiniame kino filme "Miegančių drugelių tvirtovė". Girdėjau palankų žiūrovų atsiliepimą. Filmas labai nutolęs nuo J.Ivanauskaitės romano. Jis tik paremtas romano motyvais. Dar pats nelabai suprantu, kas įvyko, kodėl žiūrovams taip buvo priimtina. Filmas "Dievų miškas" buvo kitoks. Tuo metu vežė moksleivius jo žiūrėti. Žiūrovams patiko gražus filmavimas ir ta epocha.

- Esate pelnęs daugybę tarptautinių kino apdovanojimų, dažnai rodote savo sukurtus filmus užsienyje, girdite atsiliepimus. Ar nėra taip, kad užsieniečiai labiau vertina mūsų kiną nei mes patys?

- Iš principo - taip. Buvo mano filmų, kurie Lietuvoje neturėjo nei žiūrovų, nei rimtos kritikos. Toks filmas "Bilietas iki Tadž Mahalo". Tai galbūt pats žinomiausias užsienio kritikams mano filmas. "Dievų miškas" Vokietijoje ir Norvegijoje sulaukė gražių atsiliepimų. Šiose šalyse į tą filmą žiūrėjo kaip į mano autorinį darbą ir nebuvo jie apsupti jokia papildoma informacija. Tuomet visada būna labai įdomūs ir netikėti vertinimai. Norvegai net prisiminė problemas su vokiečiais ir rusais karo metais.

- Galbūt lietuviams trūksta kritiškumo, todėl savo kiną taip žemai vertiname?

- Ne, čia lemia daug dalykų. Jaunoji karta nežino vyresniosios kartos kino filmų. Ateina pas mane studentai magistrai aktoriai. Jie nori išklausyti kursą apie kino aktorių specifiką. Kai jų paklausiu, ar žino, kas aš esu, net neįsivaizduoja, ką atsakyti. Be to, lietuviai visada skeptiškai žiūri į savo kinematografus dėl kelių priežasčių. Mažai kuriame filmų, nesame tokia kino šalis kaip, pavyzdžiui, Prancūzija. Jie tradiciškai kiekvieną šeštadienį su šeima eina į kino premjerą, o po jos aptaria žiūrėtus filmus. Lietuviai tiesiog sako: "Ai, čia tas lietuviškas kinas..." Lietuvoje yra nemažai žiūrovų, kurie nori kitokio kino, to kovinio arba kokio pribloškiančio istorinio filmo, kokie įprasti Holivude. Jie nežino, kad mūsų biudžetas ribotas. Lietuvių filme gali būti tik viena gatvė, vienas kiemas ir vienas butas. Ir tai dažnai užsieniečiai stebisi mūsų filmais, kuriuose net nematyti, kad yra toks skurdus biudžetas. Mūsų biudžetai tokie netikėti, kad su mumis nedrįsta dirbti užsienio prodiuseriai. Už tokius pinigus kurti užsienyje neįmanoma.

- Ar jaunieji Lietuvos režisieriai savo kūriniuose atskleidžia individualybę?

- Dirbdamas su studentais ar kitais kino pasaulio žmonėmis matau, kad jie daugiausiai nori pasakoti ir kurti savo istorijas. Kai kurie jų stengiasi atrasti naujus dalykus, tačiau šie jau būna žinomi ir naudojami kitų autorių darbuose. Jie savo kūriniuose net nejausdami cituoja klasikus ar kitų autorinius darbus. Jaunieji režisieriai nesieja savęs su literatūra ir su rašytiniais kūriniais. To mes - vyresni - neįsivaizduojame. Lietuvoje yra problemų dėl kino dramaturgijos, kai jauni žmonės patys kuria scenarijus. Bet jų kūriniai dažniausiai yra labai silpni ir lėkšti.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "TV Publika"