Kultūros ministerija siūlo papildyti filmų indeksavimo sistemą dviem rekomendaciniais indeksais. Jie leistų kai kuriuos filmus žiūrėti jaunesniems, nei numatyta filmo indekse, vaikams, jeigu šiuos lydėtų tėvai ar globėjai. Medikai perspėja: tėvams tektų visa atsakomybė dėl filmų poveikio jų atžaloms.
Šiuo metu visi Lietuvos kino teatruose rodomi filmai pagal juos galinčių žiūrėti asmenų amžių yra skirstomi į keletą kategorijų. Indeksu V žymimi filmai, skirti įvairaus amžiaus grupėms, indeksai N-7, N-13, N-16, N-18 nurodo metus, kurių sulaukus galima žiūrėti jais pažymėtus filmus. Kokį indeksą naudoti, sprendžia speciali Filmų indeksavimo komisija. Ją sudaro Kultūros ministerijos specialistai, kino kritikai, nevyriausybinių organizacijų atstovai, medikai.
Kino įstatymą norima papildyti filmų indeksais T-7, T-13 bei sudaryti galimybę jais pažymėtus filmus žiūrėti ir jaunesniems nei 7 ir 13 metų žiūrovams, kuriuos į kino teatrą atveda teisėti atstovai.
Paskatino pasipiktinimas
Kultūros ministerijos Meno ir kūrybinių industrijų politikos departamento Profesionaliojo meno skyriaus vyriausioji specialistė Sigita Kasparaitė neslėpė, kad rengti pataisas privertė pasipylę tėvų skundai tiek filmų rodytojams, tiek pačiai ministerijai. Vienas įsimintiniausių skundų buvo žurnalisto Andriaus Tapino viešas pasipiktinimas, kad pirma „Hobito“ trilogijos dalis buvo paženklinta indeksu N-7, o antra - N-13.
„Po tokių pasipiktinimo atvejų nuspręsta kiek liberalizuoti filmų diferenciaciją ir sukurti išlygas. Jeigu tėvai prisiima atsakomybę, kai kuriuos filmus leisti žiūrėti ir jaunesniems žiūrovams, nei nustatė Filmų indeksavimo komisija, bet tik su sąlyga – vaikus būtinai turi lydėti nors vienas tėvų ar globėjų“, - LŽ sakė S.Kasparaitė. Anot jos, tai nereiškia, kad visus filmus vaikai galėtų žiūrėti net su tėvais. Filmai, kurie nebūtų tinkami vaikams iki 7 ar 13 metų dėl juose esančių smurto, erotinių ar kitokių scenų, toliau būtų žymimi įprastai.
Pataisų iniciatorių teigimu, indeksavimo sistema, kai taikomi rekomendaciniai indeksai, galioja kai kuriose Europos šalyse. Vokietijoje indeksu FSK12 žymimi filmai yra skirti žiūrovams nuo 12 metų, bet juos gali žiūrėti ir vaikai nuo 6 iki 11 metų, jeigu juos lydi vienas tėvų ar kitas teisėtas atstovas. Švedijoje indeksais 7 ir 11 žymimus filmus gali žiūrėti ir jaunesni negu 7 ar 11 metų žiūrovai, jeigu juos lydi pilnametis asmuo. 2005 metais Airijoje buvo įvesti papildomi indeksai 12A ir 15A, jais pažymėtus filmus jaunesniems nei 12 ar 15 metų žiūrovams leidžiama žiūrėti kartu su tėvais.
Įžvelgia visapusišką naudą
Kino platintojų asociacijos atstovas Ernestas Musnikas LŽ teigė, kad liberalizavus kino filmų indeksavimą laimėtų tiek patys vaikai ir jų tėvai, tiek valstybė, nes kino teatruose pagausėtų lankytojų, padaugėtų į biudžetą surenkamų mokesčių. Kartu esą sumažėtų piratavimas kino srityje. Mat dabar vaikų į kino teatrus negalintys nuvesti tėvai trokštamų filmų ieško juodojoje rinkoje ir žiūri juos per kompiuterius.
Anot E.Musniko, yra dar vienas būdas - vežtis vaikus į kaimynę Latviją, nes ten galiojanti sistema yra lankstesnė. „Lietuvą su joje įtvirtintais cenzais kino filmams galima būtų lyginti su Iranu ir kitomis musulmoniškomis valstybėmis. Net Baltarusijoje cenzai liberalesni nei Lietuvoje“, - tikino jis.
E.Musniko teigimu, itin daug priekaištų iš tėvų sulaukiama dėl filmų, kurie patinka 7-13 metų vaikams. Tai - „Nepaprastas žmogus-voras“, „Hobitas: Smogo dykynė“. Jie žymimi indeksu N-13, nors realiai šiuos filmus labiausiai mėgsta 10-12 metų vaikai, kurie į kino sales neįleidžiami.
Vaikas vaikui nelygu
LŽ kalbintas Vilniaus universiteto profesorius vaikų psichiatras Dainius Pūras pabrėžė, kad didelio pavojaus, kai vaikai į vyresniems skirtus filmus eis kartu su tėvais, nekils, jeigu tik šie tinkamai parinks, ką galima atžaloms žiūrėti, atsižvelgs į jų asmenines savybes. „Tėvai yra neblogas saugiklis. Jeigu jiems iš tikrųjų rūpės vaikų vystymasis, sveikata, jie apsaugos nuo galimų nesusipratimų dėl filmo poveikio", - kalbėjo jis.
D.Pūrui abejonių kelia ir pats šiuo metu galiojantis indeksavimo principas, kai filmai skirstomi į kategorijas pagal biologinį juos galinčių žiūrėti vaikų amžių. Profesoriaus nuomone, kuo daugiau įvairių reglamentavimų prikuria suaugusieji, tuo labiau patys save įvaro į kampą. Esą apie vaiko brandą reikėtų spręsti ne vien pagal amžių, bet ir pagal kitus kriterijus. „Vaikai bręsta labai įvairiai, todėl skirstymas, ką galima žiūrėti iki 13 metų, o ką - jau sulaukus tokio amžiaus, labai keistas“, - sakė D.Pūras. Jis pažymėjo, kad tėvai turėtų suvokti, kokia atsakomybė ant jų pečių būtų perkelta, jeigu minėtoms pataisoms būtų pritarta.
Rašyti komentarą