Kino ekrane – Wimui Wendersui pasaulinę šlovę pelnęs „Paryžius, Teksasas“

Bene žinomiausias ir sėkmingiausias vokiečių režisieriaus Wimo Wenderso filmas „Paryžius, Teksasas“ (Paris, Texas, 1984), trumpam sugrįžta į kino ekranus. „Paryžius, Teksasas“  W. Wendersui pelnė gausybę svarbių tarptautinių kino apdovanojimų, tarp jų – Kanų kino festivalio „Auksinę palmės šakelę“, FIPRESCI prizą, BAFTA ir įtvirtino režisierių tarp svarbiausių XX a. pab. kino kūrėjų. Nuo gegužės 20 d. keturis sekmadienius iš eilės jį bus galima pamatyti „Skalvijos“ kino centro rengiamuose kino klasikos vakaruose, o gegužės 23 d. Klaipėdos „Kultūros fabrike“.

Anot kino kritikų, „Paryžius, Teksasas“ yra labai jautrus egzistencinio sielvarto tyrimas ir meilės laiškas ne tik sudaužytiems santykiams, bet ir pačiai Amerikai. Nuo pat mažens apsuptas amerikietiškos muzikos, filmų ir literatūros kūrinių, režisierius jų nepamiršta ir savo kūryboje. Anot kino kritikės Živilės Pipinytės, Amerikos populiarioji kultūra yra viena pagrindinių ankstyvojo W. Wenderso „statybinių medžiagų" ir refleksijos objektų.

Filmas pasakoja Treviso (vaid. Harry Dean Stanton), žmogaus, kuris vieną dieną pasirodo dykumoje, šalia Meksikos sienos, istoriją. Jis neturi jokių dokumentų, yra praradęs atmintį, be to, nekalba. Klajoklio kišenėje rasta vizitinė kortelė priklauso Voltui, jo broliui. Taip pavyksta išsiaiškinti, kad šis vyras – Trevisas, dingęs prieš ketverius metus. Jis savanoriškai pasirinko vienatvę, palikdamas savo namus, mylimą žmoną (vaid. Nastassja Kinski) ir sūnų (vaid. Hunter Carson). Dabar vienintelis jo troškimas – juos surasti.

Filme daugiausia dėmesio skiriama ne veiksmui, bet veikėjų emocijoms atskleisti,  svarbiausia jose – būties išgyvenimas. „Pasirinkęs melodramos žanrą, vengdamas staigių montažinių jungčių ir leisdamas kalbėti užburiančio grožio vaizdams, režisierius užčiuopė archetipinius ryšius tarp pačių artimiausių žmonių: motinos, tėvo, jų sūnaus… Kartu tai kelionė parduotų ir išduotų namų link, bandymas atitaisyti skriaudas, atkurti tai, kas prarasta“, – apie išskirtinę Wimo Wenderso kino kalbą rašė kino kritikė Auksė Kancerevičiūtė.

Padedamas patyrusio operatoriaus ir ilgamečio partnerio Robby Müllerio, režisierius fiksuoja negyvenamas Teksaso platybes, nutviekstas saulės spindulių su pakelėse stūksančiomis degalinėmis, įkaitusiais keliais, kertančiais bekraštes dykumas, taip sukurdamas aplinką puikiai atspindinčią personažų vidinę būseną, kuri anot A. Kancerevičiūtės, yra efemeriška, skaidri ir aiški.

Daugelį žiūrovų sužavėjo filme nuskambėjęs žinomo amerikiečių muzikanto Ry Cooderio meistriškai sukurtas garso takelis, dar labiau sustiprinantis filmo nuotaiką. W. Wendersas net yra pasakęs: „Filmas buvo kurtas su kamera ir gitara“, o Ry Cooperio sukurtą muziką pavadinęs „Šventąja“.

W. Wenderso filmas „Paryžius, Teksasas“ bus rodomas „Skalvijos“ kino centro rengiamuose kino klasikos vakaruose gegužės 20 d. (pristatys kino kritikas Narius Kairys), 27 d. (pristatys kino kritikė Izolda Keidošiūtė), birželio 3 d. (kino kritikė Mantė Valiūnaitė) ir 10 d. (semiotikas ir kino apžvalgininkas Dmitrij Gluščevskij). Filmas taip pat bus parodytas Klaipėdos „Kultūros fabrike“ (gegužės 23 d.).