Igno Jonyno "Lošėjas" užkariauja pasaulį

Vos prieš pusmetį didžiuosiuose pasaulio festivalių ekranuose pasirodęs režisieriaus Igno Jonyno pirmas pilnametražis filmas „Lošėjas“ jau gali pasigirti ne vienu svariu įvertinimu. Apkeliavęs festivalius Ispanijoje, Maroke, Lenkijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, antradienį filmas buvo pristatytas Berlyno kino festivalio mugėje. Tačiau pats režisierius labiausiai laukia premjeros Lietuvoje. Anot jo, filmas skirtas čionykščiai auditorijai, todėl tik po premjeros Tėvynėje jis galės pasakyti, ar jo pirmas darbas pateisino lūkesčius. Tiesa, iki to dar reikės kiek palūkėti, mat premjera numatyta tik rugsėjo 26 d.

Makabriška istorija

Filmas „Lošėjas“ pasakoja istoriją apie prasilošusį greitosios pagalbos gydytoją Vincentą, kuriam gimsta idėja sukurti su jo darbu susijusį nelegalų žaidimą. Greitosios pagalbos darbuotojai įsivelia į sunkiai įsivaizduojamą lošimą - kuris iš pacientų mirs pirmasis. Režisierius patikino, kad istorija yra visiškai išgalvota, nors pagrindinis tikslas ir buvo sukurti kuo realistiškesnį filmą.

Būtent dėl tos priežasties Lietuvos žiūrovai čia neišvys nė vieno aktoriaus, matyto kokiame nors televizijos seriale ar šou. „Norėjau atsiriboti nuo bet kokių asociacijų su dabartiniu teatru, televizija, komerciniais filmais. Labai myliu tuos garsius Lietuvos aktorius, kai kurie jų yra geri mano bičiuliai, bet šį kartą norėjau, kad istorijai netrukdytų joks papildomas šleifas, atsitemptas iš kokių nors TV šou“, - sakė „Lošėjo“ režisierius.

Šiandien, kai Lietuvos kino teatruose vienas po kito pristatomi komerciniai lietuviški filmai, I.Jonynui norėjosi sukurti kažkokį tarpinį variantą tarp festivalinio ir komercinio kino. „Norėjau sukurti įdomų filmą, kuris būtų aktualus šiandienei visuomenei. Kartais net ir geri meniški filmai, keliantys svarbias temas, nepasiekia dalies auditorijos dėl savo sudėtingos kino kalbos, o man norisi kalbėti apie sudėtingus dalykus pakankamai paprastai ir suprantamai kuo platesnei auditorijai“, - sakė režisierius. Jis tiki, kad yra galimybė suderinti festivalinį ir žiūrovišką filmus. „Tai, kas dabar kuriama Lietuvoje, yra labai skirtinga. Vyrauja labai didelė takoskyra tarp vieno ir kito pobūdžio filmų. Aš norėjau surasti trečią kelią - kurti intriguojančius filmus, nagrinėjančius aktualias, sudėtingas temas, šiuo atveju - moralinį pasirinkimą, bet kurti taip, kad būtų pakankamai atraktyvu žiūrėti. Nes kalbėti su savimi, su nedidele auditorija galima ir savo namų virtuvėje“, - sakė režisierius.

Nenuklysti nuo pasirinkto kelio jam padėjo kartu su filosofu Kristupu Saboliumi sukurtas filmo scenarijus. Jis buvo rašytas net ketverius metus. „Prieš kurdamas pasakiau sau, kad kol neturėsiu geros temos, filmo nedarysiu. Kino menas yra per daug brangus malonumas - negaliu kurti filmų vien tik tam, kad pateisinčiau savo ego. Jei to imiesi, turi tai daryti labai atsakingai“, - svarstė I.Jonynas.

Temos aktualios ir Maroke

Režisierius labai norėjo, kad pirmiausia šį filmą pamatytų Lietuvos publika, bet aplinkybės susiklostė kitaip. „Mano tikslas buvo sukurti filmą lietuviams apie tai, ką dabar išgyvename, kas vyksta su mumis ir mūsų šalimi, bet išėjo toks paradoksas, kad apie mums aktualias problemas kalbuosi su užsieniečiais“, - šypsojosi režisierius. Anot jo, šiuo metu yra labai didelis lietuviškų premjerų bumas, todėl buvo sunku tarp jų įsiterpti. Kad ir kaip būtų, režisieriui buvo didelė staigmena, kad jo filmas tapo aktualus Maroko, Vokietijos, Lenkijos ar Ispanijos publikai. „Mane tas labai nudžiugino. Marakešo festivalyje žmonės prieidavo, dėkojo, sakė, kiek jiems svarbios šios temos. O juk atrodo, kas mus gali vienyti su Maroku ar Ispanija? Bet kiekviena auditorija surasdavo ką nors savo“, - pasakojo dažniausiai kartu su filmu po festivalius važinėjantis I.Jonynas.

Jam, kaip režisieriui, labai svarbu stebėti auditorijos reakciją, suprasti, kas veikia, o kas ne. „Publika reaguoja labai skirtingai. Pavyzdžiui, Ispanijoje auditorija buvo labai gyva, emocinga, daug juokėsi, reagavo į tokius ironiškus dalykus. O Lenkijoje publika buvo labai sukrėsta ir viską priėmė labai rimtai. Kai kurie sakė, kad buvo šokiruoti“, - pasakojo kino kūrėjas. Jis svarstė, kad taip galėjo nutikti dėl to, kad Lenkijoje buvo realybėje nutikusi panaši istorija - kaip greitosios pagalbos darbuotojai žudė pacientus. „Tačiau vienas lenkų režisierius sakė, kad tokia reakcija buvo, matyt, dėl to, kad mes labai gerai atpažįstame pagrindinio herojaus elgseną ir logiką. Tai lyg veidrodis. Ir galbūt tas atpažinimo jausmas nėra toks malonus, nes filme kalbama ne apie pačius maloniausius dalykus“, - svarstė I.Jonynas.

Daug diskusijų kėlė ir tai, ar filme pavaizduoti personažai yra teigiami ar neigiami. „Jie nėra nei tokie, nei tokie. Tai yra paprasti žmonės. Tai ir yra esmė, kad kiekvienam iš mūsų kyla kokių nors išsigimėliškų minčių, tokių dalykų, kurie peržengia įprastas moralines normas, idėjų, apie kurias garsiai nenorime kalbėti. Bet įdomiausia tai, kad kai kuriems vieni herojai atrodė kaip teigiami, o kitiems tie patys - kaip neigiami“, - pasakojo režisierius. Anot jo, bendravimas su žiūrovais yra begalinė patirtis suvokti, kad daugybę dalykų, kuriuos užkoduoji, suveikia skirtingai.

Ne mažiau svarbi režisieriui ir kritikų nuomonė. Jo filmą žiūrėjo ir vertino tokie kino korifėjai kaip režisieriai Martinas Skorsezė (Martin Scorsese), Amatas Eskalantė (Amat Escalante), Paolas Sorentinas (Paolo Sorrentino), Fati Akinas (Fatih Akin), Parkas Čan-Vukas (Park Chan-Wook), aktorė Marijon Kotijard (Marion Cotillard) ir kiti. „Kritikai pastebi profesinius dalykus, o žiūrovai filmą priima emociškai. Tai yra skirtingos, bet abi reikalingos reakcijos. Kaip du smegenų pusrutuliai. Juk negalima pasakyti, kuris jų reikalingas labiau - kairysis ar dešinysis. Man reikia abiejų“, - šypsojosi I.Jonynas. O kokios reakcijos režisierius tikisi Lietuvoje? „Man norėtųsi, kad žmonės įsitrauktų, kad po filmo pasakytų, jog buvo įdomu žiūrėti“, - sakė „Lošėjo“ kūrėjas.

Planuose - antras filmas

Tokia tarptautinė pirmojo filmo sėkmė režisierių paskatino imtis ir antrojo darbo. „Kai pamatai, kad tai, ką darai, yra reikalinga, kad tai sukelia reakcijas, kad žmonės nori apie tai diskutuoti, nieko brangesnio kūrėjui negali būti. Kine tu pradedi sakinį, o žiūrovas pabaigia. Jei žiūrovas nori kalbėtis su tavimi, tai yra didžiulė dovana“, - sakė I.Jonynas.

Naujam filmui režisierius kartu su K.Saboliumi jau rašo scenarijų. „Jau davėme paraišką finansavimui. Filmas vadinsis „Šokėjai be trūkumų“. Jame bus kalbama apie manipuliaciją. Jau radome koprodiuserius iš Serbijos, kurie nori prisijungti“, - ateities planus atskleidė režisierius.

Lietuviškame kine jis žavisi tokiais režisieriais kaip Vytautas Žalakevičius, Arūnas Žebriūnas. Pasauliniai kino kūrėjai, įkvepiantys ir priverčiantys susimąstyti - M.Skorsezė, Karlosas Reigadas (Carlos Reygadas), Deividas Finčeris (David Fincher), Metju Bernis (Matthew Barney). Viena „Lošėjo“ scena yra net tiesiogiai įkvėpta tam tikrų elementų iš M.Skorsezės juostos „Gelbstint mirštantįjį“. „Man patinka labai daug skirtingų režisierių. Vieni jų yra labai žiūroviški, kiti - festivaliniai. Pavyzdžiui, D.Finčerio filmas „Septyni“ puikus pavyzdys, kaip galima viską suderinti. Šis filmas man yra lyg kelrodė žvaigždė. Jis yra įdomus ir masiniam, ir intelektualesniam žiūrovui. Taip pat ir jo filmas „Kovos klubas“, - pasakojo režisierius.

I.Jonynas, prieš ateidamas į kino pasaulį, ilgus metus dirbo teatre. Paklaustas, ar neketina ten sugrįžti, sakė, kol kas kinas jam yra pirmoje vietoje. „Turiu sumanymų, kuriuos norėčiau įgyvendinti teatre, bet vėliau. Dabar gyvename labai įdomiu lietuviško kinematografo atgimimo laiku, ir labai džiaugiuosi, kad turiu galimybę kurti tokiu metu“, - sakė režisierius.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“