"Gyvųjų teatras" sutiktas Klaipėdoje

Knygos anotacijoje autorius rašo: "Šešios dramos - šešios istorijos. Visi jų herojai ir antiherojai gyvena Lietuvoje. Vienija juos žemė ir aistra gyventi. Istoriniai likimai sugulė į šešis draminius pasakojimus, padedančius aiškiau matyti tėvynės laiko ir erdvės kontūrus. Pirmosios dramos pradžia - 1236 metai, paskutiniosios pabaiga - 1945 metai."

Šešiomis pjesėmis dramaturgas tarsi prikelia visą galeriją istorinių asmenybių: sosto atsisakęs karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, imperatorienė Luizė ir prezidentienė Smetonienė, garsėjusios moterišku valdymo menu, neprisitaikantis menininkas Čiurlionis, imperines utopijas rezgę Pilsudskis ir Dzeržinskis, pulkas sovietinės Lietuvos kūrėjų. Dramose daug netikėtų požiūrio kampų, faktų, istorinio laiko refleksijų, dabarties prielaidų.

Karalienės sutiktuvės

Renginio vedėja istorikė dr. Silva Pocytė pastebėjo, jog Klaipėdos skaitytojus labiausiai turėtų sudominti drama "Luizė I", kurios veiksmas vyksta 1807 m.

"Prūsijos imperijos karalienė Luizė dar nėra tapusi mums sava. 2007 m., kada buvo minimas 200 metų jubiliejus, kai Klaipėda buvo Prūsijos Karalystės laikinoji sostinė, kilo diskusijų ir apie Jaunimo centro pavadinimą jos vardu (ten anksčiau buvo Luizės gimnazija), ir skeptiškų matymų, kam ji mums reikalinga, reikia ieškoti lietuviškų vardų. Tačiau mūsų mieste tarpo įvairių tautų kultūra ir istorija, čia lankėsi ne tik Prūsijos karaliai, bet ir kitų valstybių didieji, ir mes tuo galime didžiuotis, atsigręžti į savo miesto istoriją", - sakė S. Pocytė.

Meninė drąsa

Pasak kultūrologo Lino Poškos, veikalas įveda į kultūrinį prasminį lauką, verčia prisiminti pamirštus siužetus, ir yra sklidinas gilaus psichologizmo.

"Svarbesniu už istorinį rėmą laikyčiau pasaulėžiūros aspektą. Dramaturgas atvynioja istoriją atgal ir imasi sekti Vydūno linija, o ne Balio Sruogos ar Justino Marcinkevičiaus. Aš netgi randu paslėptą autoriaus polemiką su J. Marcinkevičiumi. Kitokį pasaulio matymą, nepaliestą postmodernizmo. Autorius žaidžia prasmėmis, tačiau atskleidžia harmoningą įvykių vaizdą ir mato esmines tautos būvio, išlikimo, ateities problemas", - sakė L. Poška.

Nepatogi pozicija

Režisierius G. Padegimas sakė, jog kada nors koks nors jaunas rašytojas rašys dramą apie 1988-1991 metus, kurie jau bus nutolę ir virtę fikcija, ir vienas iš herojų bus protagonistas A. Juozaitis, kurio knyga "Gyvųjų teatras" galėtų gulėti ant ministrų stalų kaip atsakymas į šių dienų iššūkius. Knyga esą yra istorijos pjūvis ir kiekviena eilutė pūliuoja, pulsuoja dabartimi.

"Autorius ir vėl užima kontroversišką poziciją. "Luizės" jis parašė ir man įteikė 3-4 variantus, nuolat dramą tobulino. Ir Klaipėdos dramos teatras neturi tiek aktorių, kiek toje pjesėje yra spalvingiausių veikėjų. Knyga jau dabar sukelia karštus debatus ir grąžina kultūrą į šiandienos įvykių lauką. Ir labai dėkoju Klaipėdos dramos teatro direktoriui Gediminui Pranckūnui, kuris sutiko leisti po rekonstrukcijos teatrui naują gyvenimą pradėti spektakliu "Luizė", - kalbėjo G. Padegimas.

Režisierius pasidžiaugė, jog uostamiestyje yra žmonių, galinčių paremti kultūros reiškinį. Daugybei rūmų dvariškių aprengti, ir karalienei, kad ji neatrodytų kaip baudžiauninkė, teatras neturės tiek lėšų. Moterų ROTARY klubas "Luizė" sutiko būti rėmėju, taip pat ir televizijos laidos "Bėdų turgaus" vedėja Edita Mildažytė, vasario 10 d. Klaipėdos Žvejų rūmuose surengsianti seniau šiame krašte švęstą tradicinę šventę - "Šiupininę", į kurią nusipirkę bilietus paremsime spektaklio pastatymą.

Apie gyvybiškus klausimus

Dramaturgas A. Juozaitis juokaudamas parodė susirinkusiems vienintelę deficitinę knygą "Gyvųjų teatras", nes ši kol kas buvo išleista vos 500 egzempliorių tiražu.

"Dabarties nėra, tik praeitis ir ateitis. Bet dabartis yra, jeigu yra teatras, efemeriškiausias, tačiau labai gyvas menas. Net karo veiksmai yra teatras, ir visa tai, kas sprendžia gyvybės klausimą. Nugyventi mūsų metai gula sluoksniais tarsi persiški kilimai, jie auga mūsų atmintyje. Praeitis mus valdo. Aktoriai tai, ką yra įvaldę, perkelia į sceną, ir žmonės jais patiki. Nekenčiu postmodernios dramaturgijos, kai aktoriai beria nerišlų beprasmį, vien dramaturgui suvokiamą tekstą, tarsi tai būtų narkomano kliedesiai, kurių gali pasiklausyti išėjęs į gatvę", - kalbėjo A. Juozaitis.