Gytis Lukšas: Lietuva verta vadintis kino valstybe

- Visai neseniai buvote išrinktas į Europos kino režisierių federacijos vykdomąjį komitetą. Papasakokite truputį plačiau apie šias naujas pareigas.

- Europos kino režisierių federacija (FERA) egzistuoja nuo 1988 m. Ji vienija įvairias režisierių organizacijas. Lietuva tokios neturėjo, tačiau kinematografininkų sąjungoje yra Režisierių gildija. Mums padarė išimtį ir prieš daugiau nei 10 metų priėmė. Ta milžiniška federacija dabar jungia 38 organizacijas. Ji turi savo Vykdomąjį komitetą, jį sudaro 7 asmenys. Tie žmonės renkami Generalinėje asamblėjoje ne ilgesnei negu du kartus po dvejus metus kadencijai. Šiemet baigėsi dviejų Vykdomojo komiteto narių kadencijos, todėl įvyko rinkimai. Buvo išrinktas Prancūzijos atstovas, o Baltijos šalių regiono atstovu tapau aš.

- Kokie darbai jūsų laukia pradėjus eiti šias pareigas?

- Tikrai nevažiuosiu dirbti į Kopenhagą, neturėsiu savo kabineto, sekretorės ir negausiu jokios algos. (Šypsosi.) Kaip buvau Lietuvoje, taip ir liksiu. Gal dažniau teks važiuoti į kokius nors posėdžius, gal daugiau reikės skaityti dokumentų, susijusių su audiovizualiniais menais ir politikos formavimu šioje srityje, su autorių teisę ginančiais dokumentais. Tai nėra kokios nors apmokamos pareigos, o tik papildoma veikla, ir aš sau sąžiningai sakau - iki kitų metų Asamblėjos pabandysiu pats suvokti, kiek tai naudinga Lietuvai. Ką aš galiu padaryti mūsų kino industrijai, mūsų kino kūrėjų labui, ką galiu padaryti, sprendžiant tokias problemas kaip mūsų kino paveldo reikalai, autorių teisė. Gal buvimas ten, bendra tokios organizacijos parama, jų įtaka, išmintis ir praktika padės sprendžiant mūsų problemas. Jei pamatysiu, kad jokios realios naudos Lietuvai iš mano buvimo ten nėra, kodėl turėčiau užsiimti beprasmiškais darbais? Daug daugiau laiko norėčiau skirti savo filmo kūrybai. Nes gyvenimas įgyja prasmę ir padaro mus laimingus tik tada, kai kiekvienas darome savo darbą, tai, kas mieliausia, ir tai, ką geriausiai išmanome.

- Turite idėjų savo naujam filmui?

- Jau treji metai kaip esu parašęs scenarijų. Ir į Kopenhagą važiavau ne tik dalyvauti tos federacijos asamblėjoje, bet ir susitikti su vienu žinomiausių danų rašytojų Jensu Christianu Grondahliu, pagal kurio romaną "Spalio tylėjimas" ir parašiau scenarijų. Prieš trejetą metų savo danų kolegų paskatintas, perskaičiau tą knygą. Pasakojimas sukėlė savų minčių rezonansą. Pamaniau, kad remiantis šia istorija būtų galima sukurti filmą apie dabartinio Lietuvos kultūros žmogaus situaciją. Manau, kad tai būtų įdomu ir aktualu. Tad ėmiausi darbo, parašiau scenarijų. Esu laimingas, kad jis patiko romano autoriui. Susitikome su juo Kopenhagoje, tokioje prancūziškoje kavinėje "Victor" ir kalbėjome taip, lyg būtume seni pažįstami. Jis jau buvo matęs mano "Duburį", filmas patiko, parašė net laišką - minirecenziją. Buvo labai įdomu. Daugiausia šnekėjome apie būsimą filmą. Sutapo mūsų įsivaizdavimas. Man buvo labai svarbu, kad jis priėmė mano scenarijų kaip savarankišką kūrinį. Nes literatūrą, ypač tokią sudėtingą, kurioje nėra dialogų, dabartis ir praeitis egzistuoja vienu metu nenutrūkstančiame autoriaus monologe, paversti dramaturgija, konkrečiu veiksmu, transformuoti į visiškai kitą meno rūšį yra sudėtinga.

- Tai gal jau yra žengti pirmi žingsniai filmo kūrimo link?

- Kartu į Kopenhagą buvo atvykęs ir mano prodiuseris, susitikome su žinomu danų prodiuseriu, besidominčiu šiuo projektu. Juo dar prieš porą metų susidomėjo ir žinomas danų aktorius Larsas Mikkelsenas. Tada per savo agentą rašė, kad pretenduotų į vieną iš pagrindinių vaidmenų. Mano scenarijus vadinasi "Vyro gyvenimas rudenį". Jei Lietuva turės bent kiek pinigų, kitais metais galbūt įvyks stebuklas ir aš pradėsiu statyti filmą. Štai kur būtų mano tikrasis darbas, kurio aš ilgiuosi.

- Dabar Lietuvoje kuriama nauja institucija - Lietuvos kino centras. Kaip manote, ar ji iš tiesų pakeis kino situaciją Lietuvoje?

- Aš negaliu būti objektyvus šiuo klausimu, nes daugiau nei 6 metus buvau darbo grupėje, kuri inicijavo, kūrė, galvojo, koks turėtų būti tas kino centras. Važinėjau po kitas šalis, susipažinau su 11 valstybių tokių organizacijų patirtimi, stengiausi jose pabuvoti ir pažiūrėti, kas tinka Lietuvai. Manau, kad ši institucija iš esmės pakeis situaciją, nes turi būti kas nors, kam kinas būtų vienintelė ir svarbiausia sritis. Kinas, skirtingai nuo kitų menų, yra pusiau kūrybinė, pusiau industrinė meno rūšis.

---

Ne veltui visame pasaulyje kinu užsiima atskiros institucijos. Ačiū Dievui, dabar tokia įstaiga atsirado ir Lietuvoje. Kaip ji veiks, pažiūrėsime. Kartais manęs klausia - ar ne per daug kino centrui 15 žmonių, juk vien algos suės kiek pinigų, kuriuos galima būtų skirti filmams gaminti. Bet jeigu pinigai jiems išlaikyti būtų skiriami iš bendro kinui numatyto biudžeto, būčiau pirmasis, kuris pasakytų "ne". Tai buvo būtina sąlyga - kad nenukentėtų ir taip minimalus kino finansavimas. O laikui bėgant žiūrėsime, ar iš tiesų reikia tų 15 žmonių. Į šią instituciją žmonės deda daug lūkesčių. Svarbu, kad žinotume, jog visais kino klausimais, naujų įstatymų inicijavimu turėsime kur kreiptis.

- Kokie dar pokyčiai bus naudingi Lietuvos kino industrijai?

- Lietuvos kino teatrai valstybei moka PVM, 30 proc. nuo jo tikslingai eidavo nacionalinio kino reikmėms. Buvo iškilęs pavojus, kad tų procentų nebeliks, kad valstybė pasiims viską. Bet, ačiū Dievui, ne tik išliko, bet ir padvigubėjo iki 60 proc. Ką tai reiškia? Šalia biudžeto lėšų atsiras dar 3 mln. litų. Tai yra vieno pilnametražio vaidybinio filmo gamybos kaina. Manau, tai žingsnis į priekį. Paminėsiu dar Seime patvirtinimo belaukiančias Pelno mokesčio įstatymo dviejų straipsnių pataisas, kurios skatintų privačias investicijas į filmų gamybą. Tokie dalykai padės išsaugoti ne tik kiną, bet ir kino profesijas. Nes kai to kino tiek mažai, prarandame tikrai kvalifikuotus kino specialistus. Padidėjus filmavimams, išsaugotume tuos žmones ir užaugintume naujus. Tad galiu pasakyti, kad metai buvo geri.

- O kalbant apie šiandienio lietuviško filmo turinį, ar mums pavyksta išsaugoti savitumą, ar, globalėjant pasauliui, globalėja ir mūsų kinas?

- Johannas Wolfgangas von Goethe yra pasakęs, kad Dievas davė žmogui protą tam, kad jis juo naudotųsi. Kartais toks įspūdis, kad ne visi juo naudojasi. Galima suprasti tą globalizacijos procesą ekonomikoje, energetikos srityje. Bet net ir Europos Sąjungos dokumentuose yra pabrėžiamas kultūrų išskirtinumas. Juk tik likdami pačiais savimi, būsime kam nors įdomūs ir reikalingi. Kiekviena, net ir pati mažiausia valstybė kuo nors praturtina visą Sąjungą. Ji kaip mozaikos detalė - iškris ir nebebus taip gražu. Kodėl pastaruoju metu visi kalba apie rumunų filmus? Nes jie pasakoja skaudžiausias tikrų tikriausias istorijas apie Rumuniją visiems suprantama šiuolaikine kino kalba. Jie nieko nebando pamėgdžioti, ieško tokių ženklų, kurie būdingi tik Rumunijai. Jie yra egzotika, bet gerąja prasme. Būkime ir mes egzotika, būkime unikalūs, tada į mus atkreips dėmesį, kiti žmonės sužinos tai, ko nežinojo. Nes jei darysime kaip visi, mėgdžiosime europietišką ar amerikietišką kiną, bus didžiausia nelaimė. Turime būtikiekvienas vienintelis ir nepakartojamas. Profesionalumas ir atsiskleidžia per unikalumą, individualybę.

- Ar nėra taip, kad užsieniečiai labiau vertina mūsų kiną negu mes patys?

- Deja, taip. Tai parodo bet kuris festivalis arba lietuviškų filmų retrospektyva kur nors kitoje šalyje. Prieš keletą metų pirmą kartą Niujorke vienoje iš prestižiškiausių kino salių Moderniojo meno muziejuje (MoMA) buvo parodyta daug lietuviškų filmų. Tai prilygo sprogimui. Tai buvo ne tik lietuviško kino atradimas, tai buvo Lietuvos atradimas. Salė, turinti nuolatinę ir labai rafinuotą, labai reiklią ir išlepintą Niujorko intelektualų, universiteto dėstytojų, garsiausių menininkų publiką, buvo perpildyta. Vien ten pakliūti yra labai sudėtinga - didžiausios pasaulio valstybės išsirikiavusios į kelerių metų eilę. Ir staiga ten atsiranda Lietuva. Sutrikę Niujorko intelektualai atranda Lietuvą. Kiekvienas iš jų pasako: "Pasirodo, pasaulyje yra valstybės, kurios taip pat geba kurti kiną. O mes manėme, kad tai sugeba tik amerikiečiai". Jie pamatė kitokį kiną. Nepanašų į jokį kitą. Vienas žymiausių kritikų pasakė, kad mes patys, matyt, nelabai sugebame įvertinti to, ką darome. Kita vertus, savame krašte pranašu nebūsi. Gal iš toliau tikrai geriau matosi. Kai žiūri iš labai arti, nelabai ryškiai ką bematai. Arba matai tik tau patinkančią, o dažniausiai nepatinkančią detalę.

- Ko tikitės iš lietuviško kino per ateinančius kelerius metus?

- Lietuviškam kinui dabar suteikta galimybė vystytis ir norėčiau, kad ji būtų išnaudota išmintingai ir kūrybingai. Vis atsiranda įdomių, jaunų žmonių, norėčiau, kad jie nepasiklystų, kad neužsikrėstų noru būti panašūs į ką nors. Kad suprastų, kad yra vieninteliai ir nepakartojami, kad turi labai gerai išmanyti savo profesiją ir mokytis jos visą gyvenimą. Norisi, kad jiems būtų sudarytos sąlygos tobulėti. Nes išmoksti ne kalbėdamas apie darbą, o dirbdamas. Svajoju, kad Lietuva būtų vadinama "kino valstybe", nes mes to verti. (Šypsosi.)

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "TV Publika"