Gražina Arlickaitė: Kiną gali pasiekti kiekvienas

- Festivalis „Scanorama“ organizuojamas jau 15-ka metų, kaip keičiasi festivalio publika? Ar ji taip pat auga kartu su festivaliu? Kokia yra statistika?

- Per 15 metų „Scanorama“ subūrė savo ištikimų žiūrovų ratą. Apibendrinant, festivalio žiūrovas yra įvairių amžiaus kategorijų brandus žmogus. Man smagu matyti, kad tie, kurie lankė „Scanoramą“ prieš dešimtmetį, šiandien ateina jau su savo vaikais. Kiekvieno festivalio publika laikui bėgant keičiasi. Ji suauga, pasipildo jaunais žmonėmis. Šiuo požiūriu „Scanoramos“ publika labai įvairi, bet reikli meninei kokybei ir geram kinui. Tai nereiškia, kad festivalio nelanko jauni linksmuoliai, nuolat vėluojantys į seansus ir garsiai pokštaujantys per juos. Neatsitiktinai šiais metais jiems skiriame programą „Galvok ką nori“, kurios autoriai - jauni žmonės, kalbantys apie jiems aktualias problemas ir kuriantys savo pasaulį. Jie nori griauti nusistovėjusias normas ir kurti kiną savaip. Labai džiaugčiausi, jeigu ši programa taptų „Scanoramos“ jaunųjų žiūrovų mėgstamiausia. Tegul tai bus išbandymas ir mums, ir jiems.

Brandaus amžiaus publikai bus įdomu vėl prisiliesti prie aristokratiško, nepaprastai estetiško ir gražaus Lučino Viskončio (Luchino Visconti) kino - pasižiūrėti „Leopardą“, „Roką ir jo brolius“, „Šeimos portretą interjere“. Juose galima ne tik pajusti istorinio aukštojo meno dvelksmą, bet ir atpažinti dabarties aktualijas. Jos akivaizdžios ir ryškiausiuose „Scanoramos“ filmuose - Auksinės palmės šakelės laureato Rubeno Ostlundo (Ruben Östlund) „Kvadrate“, Auksinio lokio statulėlės laimėtojo Ildiko Eneydės (Ildiko Eneydi) „Apie kūną ir sielą“, Kanų kino festivalio specialiojo žiuri prizo laimėtojo Andrejaus Zviagincevo (Andrey Zvyagintsev) „Nemeilėje“, Kanų konkursinės programos konkurentų Maiklo Hanekės (Michael Haneke) „Laimingoje pabaigoje“ ir Sergejaus Loznicos (Sergei Loznitsa) „Nuolankiojoje“.

- Kas yra populiaru tarp žiūrovų, kuo skiriasi publikos pomėgiai Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose?

- Didžiausio populiarumo sulaukia paprasti ir jaukūs filmai, pasakojantys paprastų žmonių istorijas. Tuo aiškinčiau pernykščio „Scanoramos“ filmo „Gyveno kartą Uvė“ populiarumą. Tikiuosi, kad tokio populiarumo sulauks ir šių metų filmai „Gulbinas“, „Kepėjas“, „Vasara 1993-ieji“ ir daugelis įsimintinų debiutų iš Didžiosios Britanijos („Aš nesu ragana“), Švedijos („Buvusioji“, „Sodo takelis“, „Braškių dienos“), Danijos („Baisi moteris“, „Trys sąlygos“), Italijos („Skaisčios širdys“), Gruzijos („Dede“), Ukrainos („Strimgalviais“), Turkijos („Dar“), Slovėnijos („Medis“), Albanijos („Auštant“).

- Ar kinas pasiekia visus Lietuvos kampelius, kur kino filmai yra rodomi, ar visur yra kino teatrai? Ar apskritai yra kur rodyti kiną Lietuvoje?

- Ne visuose regionuose yra kino teatrai, taigi kinui labai sunku pasiekti visus Lietuvos kampelius. Nepaisant to, džiugina, kad kultūrinę veiklą vysto regionų kultūros centrai, kuriuose galima profesionaliai rodyti kiną. Skaitmeninio kino eroje nutolome nuo laikų, kai filmai buvo rodomi ant įtemptų paklodžių sutemus. Drauge su Lietuvos kino centru „Scanorama“ rodo filmus mokyklų klubuose, taip pat tiesiogiai bendradarbiauja su regionų kultūros centrais Varėnoje, Marijampolėje, Panevėžyje. Manau, kad šis kino rodymo galimybių ratas plėsis, leisdamas vis didesniam žiūrovų būriui susipažinti su geru kinu ne tik didžiuosiuose Lietuvos miestuose.

- Publika regionuose, mažesniuose Lietuvos miestuose susirenka į kiną, o gal ten gyvenantiems žmonėms svarbūs ir aktualūs kiti dalykai?

- Žmonėms visada rūpi kiti dalykai. Būtų puiku, jeigu vienu iš jų taptų ir kinas. „Scanorama“ gimė kaip atviras festivalis, kuris gerai suprato savo edukacinę misiją - geografiškai kirsti Lietuvą nuo sostinės iki pajūrio. Gero kino dvasia turi skleistis visur, o ne tik telktis ir taip kokybiškų renginių kupiname Vilniuje. Stiprinome ir plėtėme programas Kaune ir Klaipėdoje, laukdami ir tikėdamiesi geresnio lankomumo būtent šiuose miestuose. Kinas įvairus ir demokratiškas menas, kuriame kiekvienas žmogus gali rasti tai, kas įdomu ir aktualu jam. Linkstame save nuvertinti, bet lietuvių režisierės Eglės Vertelytės filmo „Stebuklas“ sėkmė tarptautiniuose kino festivaliuose įrodė, kad ne pačius lengviausius laikus išgyvenančios kiaulių fermos realijos gali pasirodyti įdomios pasauliui. Linkiu žiūrovams atrasti ne tik naujausius ir geriausius Europos filmus, bet ir asmeniškai artimus kino pasakojimus. Kinas visada kalba apie mūsų gyvenimą.

Parengta pagal priedą „TV publika“