Entonis Hopkinsas: "Esu ir buvau niekas"

Gruodžio 31 dieną britų-amerikiečių aktoriui Entoniui Hopkinsui (Anthony Hopkins) sukaks 76 metai.

Citatos

Geriausi iš mūsų subręsta vėlai. Mokykloje aš buvau idiotas. Dabar tai vadina dislekcija arba dėmesio sutrikimu. O aš buvau paprasčiausias kvailys. Užtat tapau aktoriumi.

Mano gyvenimiška filosofija tokia: visada turi suvokti, kiek daug gali nuveikti vien iš paniekos sau. Kad ir ką darydavau jaunystėje, visi sakė: "Tu beviltiškas." Tėvas sakė: "Beviltiškas", bendraamžiai sakė: "Beviltiškas." Todėl viskas, kas vėliau man nutiko gyvenime, tapo dideliu atradimu.

Iš pradžių scenoje buvau fiziškai pavojingas. Kai vaidinau Mančesteryje, režisierius mane išmetė, nes kažkam vos nenunešiau stogo. Bet galiausiai man pasisekė, nes jis patarė nueiti į vieną iš tų "madingų teatro mokyklų", kurioms pats nepritarė. Aš patraukiau į RADA (Karališkoji dramos akademija. - Red. past.), ir čia prasidėjo mano tikroji karjera.

Daugelis aktorių yra gan nuoširdūs žmonės, kurie laiko save sudėtingomis natūromis. Atsimenu, kai išgirdau apie Robertą de Nirą "Įniršusiame buliuje", pagalvojau: "Būtinai reikia pažiūrėti šį filmą." Nuėjau į mažytį Niujorko kino teatriuką, smirdantį tualetu; kažkas ten šlapinosi, kažkas miegojo. Tai buvo tiesos momentas: štai dėl ko mes stengiamės.

ŽMONA. Aktorius Entonis Hopkinsas daugiau nei dešimtį metų gyvena su 19 metų jaunesne trečiąja žmona kolumbiete Stela Arojave (Stella Arroyave). Jiedu susipažino antikvarinėje parduotuvėje, kurioje ji dirbo pardavėja. "Scanpix" nuotr.

Visi aktoriai savo beprotiškiausiu laiku nori vaidinti Hamletą. Aš irgi norėjau. O dabar manau, kad tai tas pats, kas nusižudyti. Dabar manęs absoliučiai nedomina Šekspyras ir visos tos britiškos nesąmonės. O kai domino, tai buvo gryna puikybė - tiesiog norėjosi šlovės.

Teatre mane erzina tai, kad viskas vyksta pernelyg lėtai. Penkias savaites repetuoji, paskui pusę metų scenoje. Tartum laikas stovėtų vietoje. Kine viskas greičiau.

Dabar man nusispjaut į teatrą. Garbės žodis, nesuprantu, kodėl kai kurie žmonės į jį žiūri virpėdami. Kokiam velniui mums tas keturių šimtų metų senumo teatras? Kam jis reikalingas? Sulyginkite jį su asfaltu. Pamanykite, bėda! Vis tiek tai jau dvėsena. Koks Lyras geresnis: toks ar anoks, - ką tai jaudina? Tu darai tai, ką iki tavęs jau darė penkiasdešimt tūkstančių aktorių.

Jeigu kas nors išsiskiria ryškiu individualumu ir energija, tai tampa pavojinga kitiems, kurie nenori be reikalo jaudintis. Pagalvokite apie tuos, kurie sprogdina pamatus. Apie tuos, kurie drumsčia vandenį. Apie tokius kaip Oliveris Stounas (Oliver Stone), kurie iš tikrųjų provokuoja žmones, valdžią diskutuoti.

Kiekvienas žmogus norėtų, kad jį suptų patikimi žmonės. Tai normalu, mano nuomone. Bet jeigu visi būtų patikimi, pasaulyje taptų nuobodoka.

Aš neturiu mėgstamų vaidmenų. Aš tiesiog dirbu. Ir jeigu ko nors imuosi, darau tai kaip reikiant. Ateinu, padarau savo darbą ir einu namo. Paskui gaunu čekį - štai ir visa istorija. Žmonės sako, tai ciniška, tačiau jie neteisūs. Tai praktiška.

Žmonės, kurie kaltina tave parsidavėliškumu, tiesiog pavydi. Neseniai vienas mano artimas bičiulis Londone sutiko Nacionalinio teatro atrankos agentę. Ta moteris siaubingai užjaučiančiu veidu jo paklausė: "Na, kaip ten Tonis?" Jis atsakė: "Labai patenkintas, jis Holivude." "Gaila, parsidavė", - pasakė ji. "Taip, - atsakė mano draugas. - Be to, žiauriai praturtėjo ir išgarsėjo." Ji tiesiog pažaliavo.

Manęs niekas taip neerzina, kaip geradarystė ir aukšta moralė. Nesakau, kad pats nesu apsimetėlis. Toks pat veidmainis kaip kiti. Mes visi dirbtiniai. Visi šarlatanai, visi sugadinti, visi melagiai.

Hanibalas Lekteris yra įdomi figūra. Manau, jog slapta mes juo žavimės. Jis įkūnija tą mūsų dalį, kurios neišreiškiame: troškimus, fantazijas, tamsiąsias sielos puses; mes galime būti iš tikrųjų sveiki, jeigu pripažįstame jas egzistuojant.

Man patinka mano vienatvė. Aš niekada nieko neprisileidau arti. Žinoma, vaidinu, jog esu šiltas ir draugiškas, bet mano viduje būdavo tuščia. Jokios atjautos, tik abejingumas. Visą gyvenimą.

Kadaise gėriau viską, kas liejasi. Dabar niekas negeria, nerūko ir nevalgo angliavandenių. Keista, bet džiaugiuosi, jog buvau alkoholikas. Žinoma, gaila, kad dėl to kentėjo kiti. Bet pabūti alkoholiko kailyje - tai pritrenkiamai turtinga gyvenimo patirtis.

Aš bijojau nuvilti visuotinius lūkesčius. Visada buvau linkęs į depresiją. Velse gerti saikingai - normalu. Kol buvau jaunas, alkoholis didelės žalos nedarė; aš praradau kontrolę, kai atsidūriau Amerikoje. Tada pasiekiau bedugnės kraštą.

Būdavo dienų, kai išgerdavau butelį tekilos, ir pasidarydavo vis tiek, gyventi ar mirti. Toks tada buvau žlugęs - visiškas emocinis bankrotas.

Ne, narkotikų niekada nevartojau. Bet manyje buvo tiek tekilos, kad galiu įsivaizduoti, kas yra rūgšties kelionė (angl. pažodžiui "acid trip" - LSD. - Red. past.).

Gerą scenarijų pamatysi iš pirmų penkių puslapių. Tokius dalykus jauti žarnomis. Jeigu negaliu perskaityti daugiau nei keturių puslapių, pasidaro aišku: tai ne man.

Labiausiai man kelia nerimo scenarijai, kuriuose detaliai aprašomos dekoracijos. "Virš dykumos teka saulė, horizonte kraunami..." - perskaitai visą esė, kol prieini iki dialogo. Paistalai.

Mano tėvas buvo bandelių kepėjas, į kultūrą jam buvo nusišvilpt. Būdavo, groju pianinu, o jis įeina, nusibraukia miltus nuo savo plaukuotų rankų ir sako: "Kokius vėjus čia groji?" Aš sakau: "Bethoveną." O tėvas: "Nesistebiu, kad jis apkurto. Dėl Dievo meilės, eik ir užsiimk kuo nors." Dabar aš vis geriau suprantu jo cinizmą.

Man patinka Spilbergas (Steven Spielberg). Jis kuria tokius filmus, kokius pats norėtų žiūrėti. Jis ne iš tų apsimetėlių gudragalvių, kurie filmuoja norėdami patikti draugams, o paskui niekas tų filmų nežiūri. Aikštelėje Spilbergas visada pilnas aistrų, entuziazmo ir dirba labai greitai. Jis nemėgsta kvailioti ir tuščiai gaišti laiko.

Aš visada norėjau sėkmės. Norėjau susipažinti su Ketrina Hepbern (Katharine Hepburn) ir Albertu Finiu (Albert Finney, britų aktorius. - Red. past.). Ir ypač su Piteriu O'Tulu (Peter O'Toole, airių kilmės britų aktorius, sulaukęs daugiausiai nominacijų "Oskarui" (aštuonių) už aktoriaus darbą, bet nėkart jo negavęs. - Red. past.). Aš lenkiuosi prieš O'Tulą. Sutikau jį prieš keletą metų, sako: "Žmonės kalba, kad tau nimbas švyti aplink galvą." Kai meti gerti, prarandi kai kuriuos draugus.

Mano žmona ne aktorė. Ji kukli, racionali, rami. Aš visiška jos priešingybė. Galbūt todėl mums gera kartu.

Mano silpnybė - tinginystė ir smaližiavimas. Aš labai mėgstu saldumynus.

Meilė man reiškia meilę gyvenimui, pasauliui, gamtai, Dievui, šuniui, žuvims. Meilė universali. Tai pagarba gyvenimui.

Nieko neprašyk, nesitikėk ir viską priimk ramiai. Aš taip manau: kad ir ką žmonės apie mane kalba ir galvoja, manęs tai neliečia. Esu koks esu, darau ką darau. Šiame nuostabiame gyvenimo žaidime nėra ko laimėti nei ką prarasti. Čia nereikia nieko įrodinėti. Nereikia nertis iš kailio - o kam? Todėl kad iš esmės esi niekas ir visada buvai niekas. Maždaug prieš dešimtį metų, kai sėdėjau viename Romos viešbutyje apimtas didžiulės depresijos, kartojau sau tai kaip burtažodžius. Nuo to laiko mano gyvenime įvyko daug nuostabių dalykų.

(Iš pasisakymų spaudoje)

Dosjė

E. Hopkinsas gimė 1937 m. gruodžio 31 d. Anglijoje, Velse, Margamo priemiestyje, Ričardo Arturo Hopkinso (Richard Arthur Hopkins) ir Miurielės En (Muriel Anne) šeimoje.

Mokykloje kentėjo nuo dislekcijos ir negalėjo visavertiškai mokytis.

Svajojo tapti pianistu, bet tėvas, bandelių kepėjas, norėjo, kad sūnus įgytų "tikrą" profesiją.

Kartą Tonis atėjo į Krikščioniškąją jaunimo asociaciją, kuri repetavo pjesę, ir gavo vaidmenį. Tuomet suprato, kad scenoje jaučiasi jaukiai kaip niekur kitur.

Lemtingą vaidmenį jo gyvenime suvaidino trumpas susitikimas su 7 dešimtmečio Holivudo žvaigžde Ričardu Bertonu (Richard Burton). Tuomet Toniui buvo 15 metų ir jis apsisprendė studijuoti aktorystę.

1957 m. jis baigė Velso karališkąjį koledžą Kardife.

1959 m., po dvejų metų tarnybos armijoje, jis išvažiavo į Londoną studijuoti dramą Britų Karališkoje akademijoje.

1963 m. Entonis su sidabro medaliu baigė dramos studijas ir pradėjo dirbti teatre.

1967-1970 m. E. Hopkinsas dirbo Britų nacionaliniame teatre, Lorenso Olivjė (Laurence Olivier) trupėje, tačiau susipykęs su režisieriumi paliko teatrą ir pasuko į kiną.

1975 m. Hopkinsas pripažino turįs problemų dėl alkoholio ir nuo to laiko negeria. Pasak jo, išsigelbėti jam padėjo tikėjimas. "Būti ateistu - tai gyventi rūsyje, kuriame nėra langų", - sakė aktorius.

1987 m. už nuopelnus Britanijai karalienė Elžbieta II jam suteikė riterio titulą.

1991 m. apdovanotas "Oskaru" už Hanibalo Lekterio vaidmenį filme "Avinėlių tylėjimas".

1995 m. Hopkinsas išbandė savo jėgas režisūros srityje - sukūrė filmą "August" Antono Čechovo pjesės "Dėdė Vania" motyvais. Tačiau pasirodžius kino juostai ekranuose pareiškė daugiau nefilmuosiąs, nes neturįs kantrybės mėnesius ar netgi metus tampytis su vienu projektu.

Per savo karjerą Hopkinsas suvaidino ne vieną istorinę asmenybę: Adolfą Hitlerį, Pablą Pikasą, Ričardą Niksoną, Viljamą Blaitą, Čarlį Dikensą...

E. Hopkinsas yra vegetaras ir remia "Greenpeace".

Aktorius buvo vedęs tris kartus. Iš pirmosios santuokos 1967-1972 m. su Petronela Barker (Petronella Barker) turi dukrą Ebigeil (Abigale), gimusią 1968 m. (Ji - aktorė ir dainininkė.) Antrąją žmoną Dženifer Linton (Jennifer Lynton) buvo vedęs 1973-2002 m. Nuo 2002 m. iki šiol gyvena su 19 metų jaunesne kolumbiete Stela Arojave (Stella Arroyave).