"Ekskursantė". Bandymai sutramdyti tigrą

Prieš 20 metų užgniaužę kvapą skaitėme gydytojos Dalios Grinkevičiūtės autobiografinį pasakojimą apie tremtinės odisėją iš Sibiro į Lietuvą. Beletristinių adekvačios tematikos ir įtaigos kūrinių nepasirodė. Klajojo gandas, kad panašią istoriją ekrane rengiasi papasakoti Gytis Lukšas. Bet tai įgyvendinti po daugelio metų buvo lemta kitam režisieriui - Audriui Juzėnui. Jis sutiko pasidalyti mintimis apie „Ekskursantės“ kelią į ekraną ir specifiškai lietuviškus nuotykius pakeliui.

- Audriau, ar jūsų rankose atsidūrė tas pats Prano Morkaus scenarijus, kuris...

- Taip. Morkus pagal savo novelę - beje, neišleistą - rašė scenarijų Lukšui. Ir tas prašęs, kad rašytų atsargiai. Nes ta tema gali padaryti labai žiaurų filmą: su gulagais, kalėjimais, po taigą klajojančiais pabėgėliais zekais...

- Žiaurumo išliko pakankamai. Nors įžvelgiu čia ir stebuklinės pasakos elementų. Tie beriami grūdai pro vagono angą... ta vilkų gauja, apsupusi mergaitę taigoje... tie kanibalai galvažudžiai, nusitaikę į mergaitę... Bet ją tarsi globoja kažkas iš aukščiau.

- Teisingai. Tai pasakos kodas. Bet ir pasakos būna žiaurios. Man vaikystėje labiausiai patikdavo Haufo. Juodos, stingdančios kraują.

- Nesakau, kad negalimos žanrų jungtys, iš pasakos pereinant į realybę, bet man kaip Stanislavskiui vis norisi sušukti: netikiu! Neįtikino filmo prologas su šuns būda. Neįtikino Marytės žaibiškas suartėjimas su atšiauria, užsikompleksavusia saugumo majoro invalide dukrele...

- Ėjau paprastu keliu. Tikėjau, kad žmoniškumas daro stebuklus. Nors sutinku, kad scena keistoka. Apskritai buvo labai rizikinga suvesti į akistatą tas dvi mergaites.

- Paliekant žiūrovui spręsti, koks gi stebuklas ten atsitiko?

- O gal išties stebuklas. Ar maža gyvenime stebuklų, kuriais mes atkakliai nenorime tikėti.

- Tai gal verčiau reikėjo pasisodinti Morkų ir pasakyti: perrašyk. Holivude scenaristas kartu su režisieriumi generuoja scenarijų nuo pradžios iki pabaigos. Toks jo darbas.

- Lietuvoje tokios prabangos neturime. Už viską nuo pradžios iki galo atsako režisierius. Ribojamas laiko, pinigų. Į tavo komandą ateina daugybė žmonių, kurių geriausiu atveju pusę gali suinteresuoti darbu. Tik žiūri į laikrodį, kada baigsis pamaina. Kartais negali realizuoti labai reikalingų scenų, nes reikiamu laiku negali gauti reikiamo aktoriaus. Nes nėra rekvizito, nes... Ar žinot, pavyzdžiui, kad Sibiro taigą filmavome nekirsdami Lietuvos sienų? Dzūkijos miškuose. Nuvažiavau į Kauno aeroklubą ir mane paskraidino virš Lietuvos miškų.

- O babos Nadios trobelė taigoje?

- Ją suvaidino kiek padekoruota Rumšiškių pirtelė, kuri, beje, prieš porą savaičių sudegė...

- Baba Nadia. Raisa Riazanova uždavė tokį aukštą aktorystės toną! Ir kaip šalia prityrusios aktorės vaidina mergaitė! Jos jaučia viena kitą, jas sieja atjautos, saugumo, prieraišumo saitai. Marytę vaidinanti Anastasija Marčenkaitė pakyla iki gyvenimą scenoje ir ekrane nugyvenusios aktorės.

- Rusų aktorystės mokykla! Kuo ji skiriasi nuo mūsų? Rusų aktorius apie savo personažą tave tardys iki smulkmenų - kuo jis gyveno iki filmo, kuo gyvens toliau. Mano svarbiausia užduotis buvo įkalti babai Nadiai šiek tiek atšiaurumo. Nes viena kaip pirštas toje taigos trobelėje, nei vyro, nei dukters. Dar kolchozas ant sprando, dar ta šnipinėjanti paštininkė. Riazanova - pernelyg moteriško, minkšto charakterio. Jos gerumas, moteriškumas turi atsiskleisti pamažu.

- Neklausiu, kaip prisikalbinote Garmašą. Klausiu, kokia buvo darbo su juo patirtis?

- Virtuozas. Subtiliausia vaidyba, pamatuota milimetrais. Į kiekvieną epizodą žiūri priekabiai, įtariai. „O čia neteisingai. Palauk, aš pagalvosiu“. Ir sugalvoja. Sceną su mergaite pats surepetavo. Sako, palauk, mes su ja parepetuosime dviese. Paskui tau parodysim. Jei tiks... Ir taip padarė, kad nei atimsi, nei pridėsi. Būdavo, pernakt kažką parašo ir kiša man: paskaityk, pasakysi, ką manai. Paskaitau ir sakau: filmuojam! Tai tokios klasės aktorius, kuris nieko nedarys bet kaip. Taip sakant, vardas įpareigoja.

- Labai gerą įspūdį padarė ir Aliona Ivčenko, suvaidinusi majoro žmoną.

- Džiaugiausi ją gavęs. Tai brangių rusiškų serialų žvaigždė. Ji atvedė į filmavimo aikštelę ir Vitioką suvaidinusį Igorį Savočkiną, itin jautrios psichofizinės struktūros aktorių. O štai Ksenija Rapoport (Stepanida) atsirado per stebuklą. Į jos dienotvarkę, suplanuotą dviem mėnesiams, uodas nosies neįkiš. Kartą skambina: man spektaklis baigiasi dešimtą, galėčiau atvažiuoti ir padirbėti iki dvyliktos. Štai taip...

- Nesinorėtų diskredituoti lietuvių aktorių, bet... Šįkart nuvylė Darius Meškauskas. Už mokslininko vaidmenį „Auroroje“ aš jam „Sidabrinę gervę“ duočiau, o čia...

- Bėda ta, kad į filmavimo aikštelę aktorius atpuola tarp televizijos ir spektaklio, tarp kokio renginio ir repeticijos. Nei susikaupsi, nei įsijausi. Jei užsienyje kokia žvaigždė pasirašo sutartį, ji visam filmavimo laikui atsilaisvina nuo visko: darbo teatre, namų, šeimos. Gyvena tik savo personažu. Vaikšto kaip personažas, valgo... kalba...

- Išduokite, ką vaidina Eglė Mikulionytė. Aš jos neatpažinau. Nors nieko čia keisto. Tai aktorė chameleonas. Jos persikūnijimo laipsnis fantastiškas.

- Jūs ją matėte epizodiškai, tremtinių vagone. Tai ji po Marytės mamos mirties imasi globoti mergaitę ir išstumia ją iš vagono. Pažįstu Eglę nuo studijų. Su ja filmavau kursinį. Aktorė fejerverkas. Nesugebėjau jos suvaldyti. Filmas nuvažiavo velniai žino kur. Žala stebėjosi: koks originalus sprendimas! Tokio - apie lesbietės ir homoseksualo meilę - dar nebuvau matęs. Klausiau apstulbęs, nes ten tokiais dalykais nė kvepėti nekvepėjo, bet Žalos įžvalga anuomet labai paglostė mano savimeilę.

- Mikulionytei reikėtų specialiai scenarijus rašyti.

- Išties apmaudu, kad jai tenka filmuotis epizoduose. „Ekskursantėje“ ji dar įgarsino turguje skaras pardavinėjančią moterį. Kai ją išgirdome... Tokia aktore gali tik džiaugtis, gėrėtis, stebėtis. Ir dėkoti Dievui, kad nepasididžiavo.

- Pagirkime kostiumų dailininkę Daivą Petrulytę. „Auroroje“, deja, ji neįveikė fantastinio žanro kodo. Atrodė pernelyg buitiška, sukaustyta, be kibirkštėlės polėkio. Užtai kur reikia istorinio epochinio tikslumo, ji - tikra enciklopedija. Sibiriokų vatinukai, ušankos, iki graudulio atpažįstamos medvilninės mergaitės kojinės... babos Nadios išaugtinė žiogeliu susegta liemenė... koketiškas majoro žmonos retro - Statkevičius pavydėtų!

- Jai teko nelengvas uždavinys, nes Lietuvoje nieko nebeturime. Niekam nerūpėjo išsaugoti griaunamos kino studijos rekvizito sandėlius. Viskas sunaikinta, aukščiausios kategorijos techninis personalas išvaikytas. Menkiausio niekelio - į Lenkiją, Čekiją, Vokietiją. Ar pastebėjote, kad tremtinių traukinį filmavome... be traukinio? Turėjome tik vieną prekinį vagoną. Jis ir suvaidino visą ešeloną. Nes daugiau nėra - visi supjaustyti. Pabradėje keli ešelonai stovėjo. Neliko. Kaip ir anglimi kūrenamų garvežių. Į metalo laužą. Bijojo, kad jei kas, vėl jie pajudės į Rytus... Skandinavai tuos dalykus išsaugojo. Net baltarusiai turi savo traukinį. Bet už jį užsiprašė 8 tūkst. dolerių (apie 21 tūkst. litų). Kol tokią galimybę svarstėme, vietoj vieno šeimininko atsirado trys. Ir jau kiekvienam - po 8 tūkst. Taigi pasitenkinome Naujojoje Vilnioje aptiktu apipuvusiu surūdijusiu vagonu. Mat mūsų mentalitetas - kaip naujųjų rusų. Kad tik viskas nauja, kad blizgėtų. Kas atgyveno - į laužą. Ir senų lėktuvų nebeturime. Nieko.

- Palietėte labai skaudžius dalykus. Ir dėl jų negalėjote šimtu procentų realizuoti savosios filmo vizijos. Kokia ji buvo?

- Fantastiška. Vizualiai prilygstanti „Žiedų valdovui“. Nors kita tema, kita stilistika. Įsivaizduokite Jenisiejaus platybes. Aplinkui, kiek akis užmato - taiga. Upe plaukia sieliai. Iš kalėjimo pasprukę banditai, nužudę sielininkus, verdasi vakarienę. Ir staiga išnyra srovės nešama mergaitė. Vyrai ją išsitraukia, paskubomis slėpdami nusikaltimo pėdsakus. Mergaitė šildosi prie laužo, neįtardama, į kieno rankas pateko ir kas jos laukia...

Bet kaip tai padaryti, jei negali nusisamdyti sielio už 200 tūkst.?! Jau nekalbu apie grupės ekspediciją į Sibirą. Ten būtų buvę viskas: Jenisejaus platybės, begalinė taiga, gamtos didybė ir likimo mėtomų žmonių trapumas.

- Ir nebūtų reikėję nei Bacho, nei Pergolezio, kurie mane trikdė nuo pirmųjų kadrų.

- Suprantu, ką norite pasakyti. Kažką panašaus patyriau ir aš. Mes pagavome tigrą, tik nesugebėjome jo sutramdyti. Kompozitorius aranžuotojas turėjo nepabijoti Bacho autoriteto ir sukarpyti muziką pagal vaizdą. Žiauriai skamba, bet...

Pastarosiomis dienomis, nors filmas jau ekranuose, galvojame, kaip tą Bachą... sunaikinti. Bent jau radome būdą, kaip jį transformuoti. Kai sukdamas filmą atsiremi į lietuvišką skurdą, pinigų dalytojų tikėjimą, jog kiną galima padaryti iš nieko, atsiranda ir Bachas, ir Pergolezis. Skraidai kukurūzinuku, o iš tavęs reikalauja aukštojo pilotažo. Patikėkite, aš labai gerai žinau, kaip turi būti. Ir žinau, kas yra kompromisas.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“