Dženifer Lourens: "Bijau pavirsti žmogumi, kalbančiu tik apie save"

Iš pažiūros Dženifer - paprasčiausia mergina. Komunikabili, žaisminga, išraiškingos mimikos ir berniukiškai kimtelėjusiu balsu. Bendravimo maniera niekaip neišduoda, kad ji - pasaulinio masto žvaigždė, viena daugiausiai uždirbančių aktorių Amerikoje. Kino mėgėjai ją žino iš vaidmenų niūrokuose autoriniuose filmuose, plačioji publika - iš didelio biudžeto studijinių pelningų filmų, kaip antai "Bado žaidynės" ir "Iksmenai". Internete ne mažiau populiarumo sulaukė vaizdo medžiaga su garsiuoju Dženifer kritimu per "Oskaro" įteikimo ceremoniją ir šmaikštūs jos komentarai iš įvairių interviu.

Ji filmuojasi su garsiausiais aktoriais, bet į priėmimus vaikšto kartu su tėvais. Reklamuoja  naują "Miss Dior" rankinių kolekciją, bet vilki  nutįsusius marškinėlius iš "Topshop".

Dosjė

Dženifer gimė 1990 m. rugpjūčio 15 d. Luisvilyje (JAV), statybininko ir vasaros stovyklos šeimininkės šeimoje. Turi du vyresnius brolius Bleiną ir Beną. Būdama 14 metų nutarė tapti aktore ir baigė mokyklą dvejais metais anksčiau, kad galėtų aktyviai filmuotis. Pradėjo nuo epizodinių vaidmenų televizijos šou ir serialuose.

Pirmąjį pagrindinį vaidmenį kine gavo 2008 m. - tai buvo drama "Pokerio namai". Tarptautinis pripažinimas atėjo po kino juostos "Deganti lyguma".

2010 m. Lourens pasirodė juostoje "Vinterio kaulai" ir gavo pagrindinį Sandenso kino festivalio (nepriklausomų filmų) prizą bei pirmąją nominaciją "Oskarui".

2011 m. filmuodamasi "Iksmenuose: Pirmoji klasė" Dženifer užmezgė romaną su jaunu britų aktoriumi Nikolasu Holtu (Nicholas Hoult). Santykiai tęsėsi apie dvejus metus.

2012-ieji Lourens karjerai buvo itin sėkmingi.  Tuomet pasirodė "Bado žaidynių" ekranizacija, taip pat tragikomedija "Mano vaikinas - psichas". Pastarasis merginai atnešė "Oskarą", "Auksinį gaublį" ir kitus prestižinius apdovanojimus.

2013 m. aktorė tęsė filmavimąsi "Iksmenuose" ir "Bado žaidynėse", tarp jų spėjo nusifilmuoti ir naujame kino projekte "Amerikietiška afera".

2014 m. pavasarį kino teatruose pasirodys drama apie Didžiosios depresijos laikus "Serena", kurioje Lourens atliks pagrindinį vaidmenį.

Paaugliškas ryžtas

Filmuotis pradėjote būdama 14 m., net nebaigusi mokyklos. Aktorės karjera buvo vaikystės svajonė?

Vaikystėje norėjau tapti gydytoja. Nors tam tikriausiai buvau per didelė nenuorama. Kita vertus, visada mėgau kuo nors apsimetinėti, prisigalvodavau sau pseudonimų. Pavyzdžiui, persirengiu, pasibeldžiu į duris ir sakau tėvams: "Sveiki, aš esu Siuzana. Sugedo mano mašina. Galima iš jūsų paskambinti?" Bet nė vienam iš mūsų neatėjo į galvą, kad tapsiu aktore.

Nuo ko viskas prasidėjo?

Kartą mes su mama per atostogas nuvažiavome į Niujorką ir ten mane nufotografavo kažkokie žmonės iš agentūros. Pasiūlė kontraktą. Aš užsidegiau šia idėja, o tėvai buvo kategoriškai prieš - norėjo, kad pirma pabaigčiau mokyklą. Mokiausi gana vidutiniškai, o mama su tėčiu ne iš tų žmonių, kurie pasakys dukrai: "Trejetas iš matematikos? Na, nieko, būsi aktore." Bet mane užstojo broliai: "Su mumis jūs po visą šalį važinėjote į sporto rungtynes. Čia - jos beisbolas. Turėtumėte ją palaikyti." Galiausiai susitarėme, kad baigsiu eksternu. Įtariu, jie tikėjosi, kad anksčiau ar vėliau man nusibos gyventi toli nuo namų prastame bute su žiurkėmis ir aš pasiduosiu. Bet man išties patiko vaikščioti į atrankas - jaučiau, jog darau tai, kas man sekasi. Net nebuvo minties, kad aktorės karjeros nepadarysiu. Šis naivus paaugliškas ryžtas manęs nepaliko iki šiol.

Tikriausiai būta ir nesėkmių?

Žinoma, buvo. Bet sunkumai mane dar labiau pakursto. Per pirmuosius filmo "Vinterio kaulai" bandymus man pasakė, kad esu per graži šiam vaidmeniui. Aš sugebėjau juos perkalbėti ir išvažiavau pas režisierę Debrą Granik į Niujorką. Prisistačiau jai iškart po naktinio skrydžio - paraudusiomis akimis, nešvariais plaukais, ir ji, matyt, nutarė, kad aš nuo jos neatstosiu. Kaip tik mano herojės vertas poelgis.

Kaip klostosi jūsų santykiai su režisieriais? Ar tiesa, kad Deividas Raselas  savo reiklumu aktoriams gali įvaryti šoką?

Melas. Deividas - mielas žmogus, ir dirbti su juo yra vienas malonumas. Antra - režisierius ir turi būti reiklus, jis gi vadovas! Man nepatinka, kai aplink aktorius vaikštoma ant pirštų galų, kad jie emociškai nepratrūktų. Aš vaikystėje sportavau ir pripratau, kad man tiesiai šviesiai pasakytų, kas man nepavyksta.

Be to, aktoriai kartais tampa pernelyg kaprizingi. Jie pamiršta, kad jų darbas nėra svarbesnis nei visų kitų filmavimo grupės narių. Skirtumas tas, kad tavo veidas matomas ekrane.

Jūs niekada nesimokėte aktoriaus meistriškumo. Tai sąmoningas sprendimas?

Ne, nebuvau iš principo prieš studijas. Tiesiog tėvai iš anksto perspėjo, jog nesiruošia finansuoti jokių kursų. Dabar manau, kad tai netgi gerai - dirbti pasikliaujant savo instinktais. Niekada nesiruošiu vaidmeniui, išmokstu šios dienos scenų tekstą, ir viskas.   
Man regis, geriausia aktorystės mokykla yra aplinkinių stebėjimas. Kartą pas mane atėjo nusiminusi draugė. Aš ją guodžiau, o pati vis bandžiau įsiminti, kaip ji judina rankas. Paskui kopijavau šiuos judesius viename iš filmų.

O jeigu tenka vaidinti tai, su kuo realiai gyvenime nesate susidūrusi? Jūs tokia jauna, o daugumos filmų herojų likimas sunkus, neįprastas...

Aš gi turiu vaizduotę! Žinoma, man nėra artima situacija, kai tave prievartauja motinos suteneris ("Pokerio namai"), bet galiu įsivaizduoti... Nesirenku herojų, panašių į save. Nenorėčiau žiūrėti filmo apie save - aš labai nuobodi.

Savo interviu pasakojote, kad abejojote, ar norite imtis Kitnis Everdin vaidmens "Bado žaidynėse". Kas jus gąsdino?

Neturiu jokių slaptų ydų, todėl man nėra ko bijoti. Tiesiog buvo akivaizdu, kad šis sprendimas pakeis mano gyvenimą. O man jis patiko, koks yra. Visada svajojau tapti mamyte su minivenu ir normalia šeima. Tai sunkiai siejasi su filmavimusi didelio biudžeto filmuose. Niekaip negalėjau tam ryžtis, bet mane netikėtai sugėdijo mama: "Tu visada sakai, kad filmuojiesi nepriklausomam kine, nes tave jaudina projektai. O šiame filme tau patinka viskas, išskyrus projektą. Vadinasi, veidmainiauji?" Galiausiai aš sutikau ir kol kas nesigailiu.

Po šio vaidmens jus užgriuvo pasaulinė šlovė. Kaip jaučiatės dėmesio centre?

Sunkiai - ne tas žodis. Nuo to momento tiek bendrauju su spauda, jog bijau pavirsti žmogumi, kuris kalba tik apie save. Holivude jau būtų laikas atidaryti anoniminių garsenybių klubą tokiems atvejams. Kita vertus, kiekviena profesija turi savų trūkumų. Pavyzdžiui, gydytojams tenka dirbti iki vėlumos. Aktoriams - aukoti savo privatų gyvenimą. Aš stengiuosi tai kompensuoti - dažniau sėdžiu namie. Vakarėliuose visada imu ilgėtis savo pižamos, sofos ir televizoriaus.

Jūs gavote "Oskarą" būdama 22 metų. Netrikdo, kad karjeros pikas atėjo taip anksti?

Manęs visą laiką kažkodėl to klausia. Bet kai paaukština vadybininką, jis gi negalvoja: "Oi, tai nutiko per greitai, dar galėjau palakstyti kaip pasiuntinukas." Taip, atėjo greitai, todėl nespėjau nė suabejoti savimi, nors tai patiria daugybė jaunų žmonių. Aš  nemanau, jog turėčiau kam nors ką nors įrodinėti, tiesiog darau savo darbą ir jaučiu malonumą. Daugelis mano draugų dabar baigia universitetus ir neturi žalio supratimo, kuo norėtų užsiimti ir ar išvis sugebės rasti darbo. Man pasisekė, kad sugebu vaidinti. Daugiau nieko nemoku. Nebent šaudyti iš lanko ir nupešti paukštį, bet vargu ar tai praverstų kur nors kitur, išskyrus kiną.

Kurgi jūs išmokote pešti paukštį?

Specialioje amerikietiškoje akademijoje, kur mokoma pešti žąsis... Juokauju. Mane išmokė medžiotojas, to reikėjo filmui "Vinterio kaulai". Dar jame aš kapoju malkas. Tai ne taip paprasta, kaip gali atrodyti. Iš pradžių režisierė sakė: "Pakviesim dublerę." Man tai  nuskambėjo taip: "Vaikeli, tu susimovei." Gėda prisipažinti, bet mano labai stiprus konkurencijos instinktas. Tiesiog manija. Todėl aš sugriebiau kirvį ir pradėjau kapoti. Jie nusprendė, kad reikia kuo greičiau nufilmuoti, kol man neišėjo garas...

"Bado žaidynėms" jums teko rimtai fiziškai pasiruošti...

Taip, keletą mėnesių kaip pasiutusi bėgiojau, laipiojau, šaudžiau iš lanko, užsiėmiau imtynėmis, joga... Nekantravau pati daryti visus tuos sudėtingus triukus, bet, deja, didžiąją dalį jų vis dėlto paliko dublerėms! O mane labiausiai išsekino pats paprasčiausias bėgimas. Reikėjo užbėgti į kalną po dešimtį dublių iš eilės ir dar nepataikyti sau į akį su strėle. Nors vaikščioti raudonu kilimu su tomis vakarinėmis suknelėmis ir aukštakulniais yra sunkiau už bet kurį kaskadininko triuką. Kažkas sakė, kad per "Oskarų" ceremoniją aš suklupau tyčia - norėjau atkreipti į save dėmesį. O jūs matėte mano suknelę? Pabandytumėte su tokia palaipioti slidžiais laiptais...

Holivude jūs turite itin nuoširdžios asmenybės reputaciją.

Koks ten nuoširdumas, tiesiog neišmokau laiku užsičiaupti. Esu panaši į čichuachua, kuri dreba ir tuoj tuoj apsisiusios. Ir dar visiems apie tai praneša. Jeigu vakarėlyje pamatau ką nors, kuo labai žaviuosi, visai prarandu protą. kartą sėdėjau prie vieno stalo su Tilda Svinton, ji buvo tokia miela ir stengėsi palaikyti pokalbį, o aš bumbėjau: "Aš jus taip myliu, taip myliu." Kaip kvailė, garbės žodis.

O kuri iš garsenybių jums padarė didžiausią įspūdį?

Pati to nesitikėjau, bet Bredas Pitas ir Andželina Džoli. Per "Auksinių gaublių" ceremoniją atsidūriau priešais juos ir, žinote, tai mane realiai sukrėtė. Jie turėtų būti paskirti Amerikos karaliumi ir karaliene. Aš pati su malonumu mokėčiau jiems mokesčius.

Šaltinis: "Psychologies"

Parengė Aras MASIULIS