Chavjeras Bardemas: baimė dėl laimės

Jis sako turįs neeilinį talentą: jausti skausmą. Ne fizinį. Tą, kuris didesnis už fizinį. Tą begalinio tragizmo pojūtį, susijusį su žmogiškosios egzistencijos baigtinumu. Sielos skausmą, finalo neišvengiamybės skausmą. Šis talentas vertė jį vengti lengvumo ir atsisakyti vaidmens 19-ajame bondianos filme "Ir viso pasaulio negana". Jis atsisakė ir pasiūlymo vaidinti paties Stiveno Spilbergo (Steven Spielberg) filme "Įspėjantis pranešimas" ("Ypatinga nuomonė"), priežastį suformulavęs taip: "Neįsivaizduoju savęs lakstančio stogais."

Minėtas talentas nuvedė jį prie poeto Reinaldo Arenaso (Reinald Arenas) vaidmens filme "Prieš tai, kai naktis nusileidžia", mirštančio ir kovojančio už savo vaikų ateitį smulkaus prekeivio - "Biutiful", visiškai suparalyžiuoto ir savo teisę numirti įrodinėjančio žmogaus - "Jūros gelmėse", žudiko mirties sklidinomis akimis - "Šioje šalyje nėra vietos senukams"... Spalį pasauliui pristatyta nauja pastarojo filmo režisieriaus Ridlio Skoto (Ridley Scott) kino juosta "Patarėjas" (jo premjera Lietuvoje - lapkričio 15 d.). Joje Ch. Bardemas atlieka... ir vėl sudėtingą (piktadario) vaidmenį. Jo partneriai šiame filme - Bredas Pitas (Brad Pitt), Maiklas Fasbenderis (Michael Fassbender), Penelopė Kruz (Penelope Cruz), Kameron Dias (Cameron Diaz).

Naujo filmo premjeros proga Ch. Bardemą kalbino žurnalas "Psychologies".

Vieni jus vadina ištvermės simboliu, kiti pastebi polinkį į hipochondriją, įprotį ieškoti savyje įvairių ligų... Keistas kontrastas.

O man visada keista, kad žmonės štai taip pirmiausiai sutelkia savo dėmesį į... eksterjerą.

Kitaip tariant, jūs nesijaučiate esąs stiprus?

Aš gimiau 7-ojo dešimtmečio pabaigoje, tokiu metu, kai šios tradicinės sąvokos - vyras, moteris - prarado tvirtumą. Niekas man specialiai neugdė vyriškumo. Atvirkščiai - mane mokė, kad slėpti savo jausmus nesveika, kad svajoti ne gėda, o tie "vyriškai" arba "tikra moteris" - tuščias garsas, prietarai. Aš nevertinu etiketės, kurią man priklijavo - "tikro vyro". Turiu ir vyriškumo, ir moteriškumo; ir vyriškų, ir moteriškų vertybių. Stiprus vyras - čia koks? Tas, kuris slepia skausmą?

Tai stereotipas.

Būtent. O aš neslepiu. Netgi bandžiau analizuoti: kodėl laukiu tai vėžio, tai išsėtinės sklerozės, tai dar kažko... Ir priėjau išvadą, kad iš esmės tai natūralu. Skausmas - gyvenimo dalis. Neatsiejama jo dalis. Netgi, sakyčiau, esminė.

Juk visa, ką mes įgyjame, yra priežastis skausmui, baimei netekti. Vaikai, meilė, vaidmuo - viskas. Ir pats gyvenimas ne išimtis. Man baisu prarasti daug ką. Bet negalima įsileisti liūdesio ir tų pagrįstų baimių į visas gyvenimo sritis - tai reikia prilaikyti.

Apie skausmą kalbate taip, tarsi jis jums patiktų.

Įtariu, jog tai genetinis-profesinis dalykas. Aš juk aktorius, tikriausiai jau dvidešimta karta iš eilės. Mama, tėvas, dėdės, tetos, močiutės, seneliai, - visi mano protėviai buvo aktoriai. Mes buvome aktoriai dar tais laikais, kai juos laidodavo už kapinių tvoros, nes laikė iškrypėliais ir eretikais. Ir dar blogiau - pretenduojančiais į Dievo vaidmenį, demiurgais, nes mes kuriame dar vieną pasaulį, paralelinį sukurtajam Dievo. Tikriausiai aktoriui būdingas tam tikrų gyvenimo garantijų nebuvimas atsiliepė ir mano asmenybei. Galbūt man nereikėjo tapti aktoriumi, ne tokia mano natūra, kad per šią profesiją netapčiau neurotiku.

Norite pasakyti, kad vis dėlto laikote save neurotiku? Iš pažiūros nepasakytum.

Todėl, kad... supraskite, yra neurozė ir yra tragedija. Aš pažaboju neurozę, nes pažįstu tragediją. Pavyzdys iš filmo "Biutiful". Žmogus sužino, jog mirtinai serga ir gyventi jam liko neilgai. Du maži vaikai liks visiški našlaičiai - jų motina pusiau pamišusi. Be to, jis kalbasi su mirusiaisiais, ir, pasirodo, yra įsitraukęs į 25 nelegalių imigrantų, tarp jų ir vaikų, žudynes. Tačiau likusį jam laiką jis iš paskutiniųjų stengiasi pasirūpinti savo artimųjų ateitimi. Ar įmanoma žiūrėti tokį filmą? Kaip jį žiūrėti? Kaip tai pakelti žiūrovams? Tačiau eilinis, normalus žmogus turi vidinių jėgų - jis turi jėgų išeiti iš kino teatro netgi geresnis nei įėjo. Todėl, kad tai ne drama, tai tragedija klasikine senovės graikų prasme. Čia dievai, lemtis įžengia į žmonių teritoriją ir demonstruoja, kokie jie silpni - siųsdami kaip išbandymus tokias stichines nelaimes, kurių žmogus negali kontroliuoti, kurių jis netgi negali adekvačiai priimti. Ir vis dėlto jis privalo ištverti šiuos išbandymus, įveikti lemtį. Kad suvoktų, kad yra per silpnas žiūrėti dievams į veidą. "Biutiful" nėra dievų, yra mirtis. Ji pasirodo herojui ir sako: štai tau 3 mėnesiai, per šį laiką turi susivokti, kas esi. Ji pastato priešais jį veidrodį. Kad jis atrastų jėgų atleisti sau ir kitiems, atsiprašyti tų, kuriems suteikė skausmo, kančių. Ir palikti savo vaikams kur kas svarbesnį palikimą nei pinigai: supratimą, koks svarbus yra rūpestis kitais, tais, kuriuos tu myli, kuriems esi įsipareigojęs. Suvokę, kokia tai tragedija, jūs ir aš, žiūrovai, turime bėgti namo apkabinti artimųjų. Aš nejuokauju. Turiu ir asmeninės patirties. Man buvo 6 metai, kai mirė Frankas ir baigėsi diktatūra. Mačiau fašizmą jo buitine, kasdiene forma. Baimės pavidalu. Ji persekiojo mano artimuosius kiekvieną dieną ir naktį. Mano dėdė, aktorius ir režisierius, keletą metų praleido kalėjime dėl antifašistinės veiklos. Prisimenu, kai mažas ėjau įsikibęs į ranką mamai ir tėčiui, o jai pavymui kažkokie uniformuoti išgamos rėkė visokias šlykštybes - slaptoji policija kurstė savo eilinius apkartinti gyvenimą kitaip mąstantiems. Mes vis greitinome žingsnį ir iš baimės pradėjome bėgti...

Manau, jeigu mes suvoksime tikrąją žmogaus tragediją - ateis galas ir mūsų neurozėms. Mes liausimės bijoję savo baimių.

Paminėjote antikinius dievus. Ar Dievas jums ką nors reiškia? Gimėte labai religingoje šalyje.

Taip, netgi gavau savo kartos ispanui būdingą auklėjimą - katalikiškąjį. Bet aš netikintis žmogus. Kartais juokauju: aš netikiu Dievo, aš tikiu Alą Pačiną. Netikiu nušvitimu ir kūrimu, tikiu meistriškumu, jei norite - amatu.

Kas jums yra meistriškumas?

Patirtis. Kai tapau aktoriumi, tapau juo tik todėl, kad nieko kito nuo pat vaikystės nemačiau. Aš negalėjau žengti net žingsnio nepasitaręs su mama. Ir ji man patarinėjo, kol kartą suprato, jog tai ne tas kelias. Ir pasakė: "Pasitikėk savo nuojauta. Svetimi patarimai yra svetimos žinios. Sužinok savo." Tai tapo mano šūkiu: pasitikėk savo nuojauta. Vėliau mama man pasufleravo ir kitą šūkį. Kai pradėjau kankintis dėl kritikos. Ji pasakė: "Aktoriaus reikalas - labai paprastas. Pasisekė - puiku, nepasisekė - būna. Reikia tiesiog dirbti." Aš niekada ir nevadinu savo darbo kūryba. Darbas, ir tiek.

Dirbdamas jūs įveikiate svarbiausią aktoriaus baimę - kad neįvertins, nepriims...

Tai ne aktoriaus, o žmogiškoji baimė: mes visi norime, kad mus priimtų ir niekada neatstumtų. Šiandien jau galiu pasakyti, kad aktoriaus profesija išmokė mane į tai žiūrėti paprasčiau. Nors dar prieš 10 metų laukdavau skambučių apmirusia širdimi: o kas, jeigu kito vaidmens nebus? Mama metų metais laukdavo bent kokio nors vaidmens teatre, kine, o kad būtų kuo mus maitinti - mane, vyresnius seserį ir brolį - plovė laiptines ir prižiūrėjo svetimus vaikus. Mums su sese tai buvo "juodojo telefono baimė" - baimė, kad mamai niekas nepaskambins.

Na, mūsų namuose buvo toks juodas telefonas, prieštvaninis, su disku. Vaikystėje mes žinojome, kad jo ilgai negalima užimti, nes mamai tuo metu gali skambinti ir pasiūlyti darbą. Juodasis telefonas retai kada skambėdavo. Paskui aš tapau aktoriumi, ir jis vėl dažniausiai tylėdavo - jau dabar man. Bet kartą jis suskambo, aš puoliau prie jo ir... nustebęs pamačiau, kad jis ryškiai rožinis! Sesuo, įpykusi dėl mūsų šeimyninių išgyvenimų, atsikėlė penktą valandą ryto ir nudažė jį automobiliniais dažais. Žinoma, ji neįveikė mano išgyvenimų priežasties, bet vis dėlto kažką padarė mano požiūriui į juodą telefoną.

Aktoriai paprastai vengia ginčytis su savo šalies valdžia. Namuose, Ispanijoje, jūs ėjote į demonstracijas protestuodamas prieš valdžią krizės metu. Kai uždarė vieną iš dviejų jūsų šeimos restoranų dėl masinio nedarbo, jūs sakėte, kad vyriausybė pati juo suinteresuota.

Žinote, mes su Pen (aktoriaus žmona Penelopė Kruz (Penelope Cruz). - Red. past.) pardavėme savo namą Los Andžele. Namas, žinoma, geras, bet ten ne mūsų namai. Mes ispanai ir norime jais likti. Norime, kad mūsų vaikai augtų ir gyventų Ispanijoje. Tuo viskas pasakyta. Tai mano šalis. Mes įpratę kalbėti tiesiai, tai, ką galvojame. Mūsų vyriausybė akivaizdžiai reikalinga to, kad žmonės jai sakytų tiesą. Kas ketvirtas suaugęs žmogus ir 56 proc. tų, kuriems nuo 18 iki 25 m., yra bedarbis. Tuo irgi viskas pasakyta.

Jūs noriai kalbate apie mamą, seserį, tačiau niekada apie kitas moteris. Pavyzdžiui, apie žmoną...

Taip, aš niekada apie tai nekalbu. Ir dabar, žinoma, nekalbėsiu.

Kodėl?

Jeigu žmogus savanoriškai priėmė sprendimą būti su tavimi - tai laimė. Todėl manykite, kad priežastis - ir vėl baimė. Baimė, kad tavo laimę nužiūrės.

Dosjė

Gimė 1969 m. kovo 1 d. Kanarų salose, aktorės ir verslininko šeimoje. Tėvas paliko šeimą, kai Chavjerui (su juo dar augo du vyresni vaikai) nebuvo sukakę nė vieneri metai.

Iki 20 metų Chavjeras ruošėsi dailininko arba regbio žaidėjo karjerai, tačiau vaidmuo Bigo Lunos (Bigas Luna) filme "Meilė, seksas ir rūkytas kumpis" ("Jamon, jamon") jį išgarsino Ispanijoje ir atvėrė kelią aktoriaus karjerai.

Šiuo metu Bardemo filmų sąraše - daugiau nei 50 kino vaidmenų, "Oskaras", keturios nominacijos "Auksiniam gaubliui", Kanų bei Venecijos festivalių prizai ir personalinė žvaigždė Holivudo šlovės alėjoje.

2010 m. vedė kolegę ir tėvynainę Penelopę Kruz. Ji buvo jo partnerė filme "Meilė, seksas ir rūkytas kumpis". Pora savo antrąjį vaiką, mergaitę, pavadino Luna - šio filmo autoriaus Bigaso Lunos (mirė šių metų pavasarį) vardu.

Ch. Bardemas ir P. Kruz gyvena Madride.