Britas pristato Lietuvai Čiurlionį

Britas pristato Lietuvai Čiurlionį

Lietaus ar noro sušilti įgintas į M.K.Čiurlionio muziejų britų dokumentininkas Robertas Mulanas (Robert Mullan) taip susižavėjo lietuvių genijumi, kad sukūrė filmą, norėdamas jį parodyti pasauliui. Vakar sostinės kino teatre „Forum Cinemas Vingis“ įvyko nacionalinė vaidybinio filmo „Laiškai Sofijai“ premjera. Tiesa, su glamūro atspalviu. Kad filmo kūrėjai čia niekuo dėti, irgi tiesa.

Jausminga romantinė biografinė drama „Laiškai Sofijai“, pasakojanti lietuvių genijaus meilės istoriją, jau yra sulaukusi šiltų atsiliepimų. Ji buvo pristatyta Londone, Čikagoje, rodyta „Kino pavasaryje“ ir suspėjo susigriebti bent kelias „Sidabrines gerves“ kasmetiniuose Lietuvių kino akademijos apdovanojimuose. „Laiškai Sofijai“ 2013 m. laimėjo „Sidabrinę gervę“ kaip geriausias metų ilgametražis vaidybinis filmas, šiais prizais buvo apdovanoti ir pagrindinių vaidmenų atlikėjai - žinomas pianistas Čiurlionio provaikaitis Rokas Zubovas ir jauna aktorė Marija Korenkaitė. Žinoma, šis rodiklis nėra neginčijamas kriterijus, nes dažniausiai Lietuvoje rinkti nelabai yra iš ko, bet jis akina patiems patirti, ko verti kino kūrėjų ritualiniai žaidimai.

Režisierius

Filmo režisierius, daug metų BBC dokumentikos Rytų šalių kūrėjų komandoje dirbęs britas R.Mulanas prisimena pirmąkart atvykęs į Lietuvą kaip „Carito“ savanoris skaityti psichologijos paskaitų Vytauto Didžiojo universitete. Per kelias savaites, praleistas Lietuvoje, jam didelį įspūdį palikusi pirmiausia Čiurlionio muzika, paveikslai padarė savo daug vėliau. Sužinojęs šį tą daugiau apie lietuvių menininką, kaip jis įsimylėjo, kaip vedė literatę Sofiją Kymantaitę, kaip susilaukė dukters, kurios jam nebuvo lemta pamatyti, sumetė, kad tai yra puikus siužetas filmui. R.Mulanas teigia nekėlęs sau uždavinio istoriškai tiksliai pavaizduoti Čiurlionio gyvenimo tarpsnį. „Kas žino tiesą po šimto metų, - retoriškai klausia režisierius. - Filmas nukelia mus šimtą metų į praeitį, kurios faktų nei paliudyti, nei paneigti nebegali jokia karta“. Jis siekė parodyti Čiurlionį ne tik kaip dailininką ir kompozitorių, bet ir kaip mylintį žmogų, savo šalies patriotą. Jo nuomone, Čiurlionį suvaidinęs R.Zubovas, su kuriuo jiedu pažįstami gana seniai, buvęs puikus pasirinkimas.

Vaidmuo

Nors Čiurlionio provaikaitis filmo kūrimo procese sako nepiršęs režisieriui savo nuomonės, nori nenori „kiekviena scena, kiekvienas siužetinis posūkis tampa kažkiek bendru aktoriaus ir režisieriaus sprendimu“. Ar tik ne penkiolika metų patarinėjęs R.Mulanui muzikos klausimais, pianistas net neketino kištis į R.Mulano teritoriją, žinodamas, kad kiekvienas pasiūlymas bus sutiktas jei ne su priešiškumu, tai su palinkėjimu kurti savo filmą ir su scenarijumi elgtis kaip užsimanai. Vis dėlto jis pripažįsta, kad lietuviškai kūrybinei komandai istorinėje perspektyvoje pavyko įnešti lietuviškumo aspektų, kurių režisierius galėjo nežinoti. Kaip pavyzdį R.Zubovas paminėjo Čiurlionio vestuvių sceną, kurią jis užprotestavęs. Pagal scenarijų svečiai turėjo prašyti Čiurlionį pagroti, bet provaikaitis įsitikinęs, kad tokiu atveju Čiurlionis apsisukęs būtų išėjęs iš savo vestuvių. Režisierius sutiko pakeisti šį epizodą, įtraukdamas lietuvišką dainą „Ant kalno gluosnys“ ir liaudiškus šokius.

Į „Respublikos“ klausimą, kokį Čiurlionį kūręs filme, atsako: „Stengiausi pasikliauti vidiniais instinktais, o apie kūrybą galiu pasakyti tiek: aš, būdamas kairiarankis, kūriau dešiniarankį žmogų. Kūriau labai įsijautusį į savo muziką ir stengiausi paslėpti savo aktorinę negalią tomis priemonėmis, kurios yra natūralios muzikantui. Neturėdamas aktorinio pasirengimo, klausiau režisieriaus, operatoriaus patarimų, ką siūlo šalia esantys aktoriai, - stengiausi išlikti gyvas visas filmavimo valandas“.

Pianistas juokavo, kad baigus filmą galvojęs, jei gautų rimtą pasiūlymą, scenarijų skaitytų, dabar jį, skendintį muzikiniuose projektuose, ištraukti galėtų nebent istorinis filmas apie Barborą Radvilaitę: „Jeigu Barborą vaidintų Marija, sutikčiau vaidint Žygimantą Augustą vien dėl to, kad tame filme aš turėčiau gedėti savo meilės“.

Perspektyva

Filmą kūrusiam režisieriui R.Mulanui išlieka nesuprantama Lietuvos valdžios, Kultūros ministerijos, lietuviškos biurokratijos pozicija - filmas nesulaukė finansinės paramos. Nors filmą apie lietuvių tautos genijų statė beveik vien lietuviška komanda, jis buvo sukamas Lietuvoje, rėmėjų teko ieškoti užsienyje. Jis pasakojo sulaukiantis klausimų iš užsienio, kada filmas bus parodytas Amerikoje ar Australijoje, tačiau ir filmo sklaidos Lietuva remti nelinkusi. Negaudamas jokios paramos jis Lietuvoje šiemet sukūrė kitą filmą, šįsyk holokausto tema, kuriame pagrindinius vaidmenis atlieka M.Korenkaitė ir Gediminas Storpirštis, ir, negana to, viliasi įgyvendinti dar vieną svajonę. „Laiškų Sofijai“ filmo kūrėją domina 1991 m. įvykiai Lietuvoje. „Nesitikiu iš Kultūros ministerijos nė lito, - kalbėjo R.Mulanas, - bet noriu sukurti filmą apie 1991 m. revoliuciją Lietuvoje, pateikdamas savo versiją, kas nutiko tų metų sausio 12-13 d. Ir pas mus sakoma, kad trečias kartas nemeluoja, tad tikiuosi, kad trečias filmas, įvertinus klaidas ir patirtį, turėtų būti pats geriausias“.

Pabaigoje

Trumpą brūkštelėjimą apie premjerą norėtųsi užbaigti sakiniu apie minią, susirinkusią pažiūrėt filmo, prisimint Čiurlionio. Su viltimi, kad tarp jų nebuvo diduma tokių, atėjusių pažiūrėti į „glamūro atstovus“, kurių sąrašu, kaip visada, prasideda organizatorių viliotinis. Čiurlionio ir lietuviško glamūro samplaika - galite įsivaizduoti dar ką nors paikiau?

Parengta pagal dienraštį "Respublika"

Šiuo metu skaitomiausi

Skaitomiausi portalai

Šiuo metu skaitomiausi

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder