"Baltų genas" Gintaro Beresnevičiaus atminimui

Gintaras Beresnevičius (1961–2006) – baigė studijas Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, dėstytojavo įvairiuose institutuose, nuo 1990 m. – VDU etnologijos ir folkloristikos katedros dėstytojas, nuo 1995 m. – docentas. 1993 m. apgynė humanitarinių mokslų srities etnologijos krypties daktaro disertaciją „Pomirtinio gyvenimo samprata senovės lietuvių pasaulėžiūroje”. Gintaras Beresnevičius buvo Lietuvos religijotyrininkų draugijos pirmininkas, mokslinio žurnalo „Darbai ir dienos“ redakcinės kolegijos narys, „Naujojo židinio“ bendradarbis, „Metų“ kolumnistas, „Šiaurės Atėnų“ religijos skyriaus redaktorius. Išleido 17 knygų, tarp jų – kelis mokslinius veikalus. Pirmojo lietuvių postmodernistinio romano autorius. Publikavo apie 60 mokslinių straipsnių baltų religijų istorijos ir teorijos temomis, apie 500 publicistinių ir eseistinių straipsnių. Gintaras Beresnevičius neaiškiomis aplinkybėmis mirė 2006 m. rugpjūčio 6 d. naktį.

Vytautas Berenis, 2009 m. apžvelgdamas 8-ąjį „Senovės baltų kultūros“ tomą – Tai, kas išlieka – skirtą religijotyrininko Gintaro Beresnevičiaus (1961–2006) atminimui, rašė: „Mokslininkas, prozininkas, žurnalistas paliko ryškų pėdsaką Lietuvos kultūriniame gyvenime, patvirtindamas seną taisyklę – žmogaus darbai įvertinami tik po mirties. Tiesa, ir šis posakis mūsų laikais yra teisingas tik iš dalies, nes po mirties žmogus dažniausiai užmirštamas. Gintarui Beresnevičiui daug kas pavydėjo populiarumo, neabejotino talento ir net abejingumo akademinei karjerai.

G. Beresnevičius paradoksaliai mokėjo derinti du žmogaus egzistencijos polius – transcendentinį ir žemiškąjį: „Jis išsiskyrė ypatingu pasaulio matymu, sugebėjimu žvelgti į tą patį reiškinį, daiktą, įvykį iškart tarsi dvigubu žvilgsniu“. Knygoje G. Beresnevičiaus kolegos nagrinėja baltų religiją ir jos reliktus kultūros istorijoje, o specialiame „Priede“ paskelbta atsiminimų apie jį kaip mokslininką ir žmogų. Beresnevičius, nors buvo neabejotinas baltų kultūros mokslo autoritetas, skaitė daug paskaitų, vis dėlto tiesioginių savo mokinių neturėjo. Kita vertus, daug kas, bendravęs su juo, laiko jį savo mokytoju. Taigi, bus kam vykdyti jo „mokslinį testamentą su tolesnių tyrimo užduočių apibūdinimu“.

Jo artimas draugas Edvardas Čiuldė prisimena: „Galima mąstyti vienaip ar kitaip, bet Gintaro vardas paprastų žmonių lūpose skamba labai pagarbiai ir tariamas su dideliu grauduliu, kai kalbama apie jo mirties aplinkybes. Tai tikrai netikėtas dalykas mūsų ciniškoje epochoje. Taip yra galbūt todėl, jog Gintaras Beresnevičius buvo labai artimas tautos dvasiai žmogus, galų gale žinojo apie tokios dvasios raišką, visus jos užkaborius užkaborėlius net daugiau nei suspėjo mums papasakoti“.

Beresnevičiaus mokslinė veikla neatsiejama nuo profesoriaus Norberto Vėliaus veikalų. Bendradarbiauti jiedu pradėjo, kai Gintaras sugrįžo iš sovietų kariuomenės, ir ne tuščiomis rankomis, o su romano „Tomo Vagabundo nuotykiai ir regėjimai“ rankraščiu ir baltų religinės reformos koncepcija, kurią netrukus išdėstė monografijoje „Dausos“. Skirtingai nuo Vėliaus, jis pradėjo plėtoti religijotyros pagrindus, kuriuos siejo su religine fenomenologine mokykla. Tai pabrėžia ir rinkinio sudarytoja Elvyra Usačiovaitė: „Esminis dalykas, kuriuo G.Beresnevičius skyrėsi nuo N.Vėliaus ir apskritai nuo sovietmečio tyrinėtojų, yra tai, kad jis buvo religijotyrininkas, kūrė Lietuvoje naują discipliną – religijotyrą, apibrėžė jos objektą, metodus, į lietuvių istoriografiją įvedė užsienio religijotyrininkų darbus, jų tyrimo būdus. Tuo tarpu sovietmečio tyrinėtojai buvo vadinami mitologais“.

Analizuodamas mitą, šiuolaikinis tyrinėtojas susiduria su jo interpretacijos nesėkmėmis – apie tai byloja begalinės mito perskaitymo, aiškinimo schemos. Esame praradę transcendencijos galias, todėl pirmykščius žmones ar dabartinius šamanus laikome iracionaliais tamsuoliais. G.Beresnevičiui toks požiūris buvo svetimas, todėl kai kuriems mokslininkams jo pozicija atrodė ne visai moksliška. Beje, jis į tai nekreipė dėmesio, nes pripažinimo jam netrūko – buvo kviečiamas į konferencijas, rašė straipsnius, studijas, vadovėlius.

Keletą metų prieš absurdišką savo žūtį Beresnevičius vis daugiau dėmesio skyrė literatūrai ir publicistikai, kad savąjį pasaulio matymą perteiktų kur kas didesnei auditorijai. Nors ne visi literatūriniai jo kūriniai ar eskizai yra vienodo meninio lygio, bet jie buvo laukiami. Socialinio gyvenimo apybraižose, kuriose Gintaras rašė apie dabar jau visų keikiamą monopolijų įsigalėjimą, apie turtingų lietuvių aroganciją ir savo tautiečių išnaudojimą, apie globalizacijos iššūkius kraštui. Įdomus ir jo ironiškas žvilgsnis į glamūrinių žurnalų spausdinamus poniučių nusikalbėjimus. Bet dar svarbiau jam buvo pateikti mitologinius kristalus, mito vaizdinius kasdieniniame gyvenime.

Absurdas, ironija, kai kada groteskas – jo miniatiūrų kertiniai akmenys. „Ir, žinoma, humoras – gal ne tokie pokštai, kurie verčia kvatoti, bet nepaprastai subtilus sąmojis, lakoniškas ir idealiai taiklus – kiekvienas žodis turi savo vietą, kurios iš jo niekaip neatimsi“. Pavyzdžiui:

„Į duris pasibeldė.

– Prašau, – nervingai sušuko profesorius.

– Ačiū, – atsiliepė už durų ir nušlepsėjo tolyn“.

Parengta pagal www.tekstai.lt