D. M. buvo kaltinamas tuo, kad veikdamas kartu su pažįstamu asmeniu S. J. susitarė sužaloti ir išvaryti iš namų savo tėvą. Vyrai užpuolė lovoje gulintį D. M. tėvą, sudavė smūgius į įvairias kūno vietas. Abu kaltinamieji prieš nukentėjusįjį smurtavo, po to ištempė jį į laiptinę, joje sūnus tėvui dar kartą koja smūgiavo į galvą ir paliko jį gulėti. Teisėjų kolegija konstatavo, kad byloje įrodyta, jog kaltinamasis D. M., be smūgių į kitas kūno vietas, sudavė nukentėjusiajam smūgius koja į galvą, kurie ir buvo mirties priežastimi.
Artimo giminaičio nužudymu kaltintas vyras savo kaltę pripažino, tik nurodė, kad neturėjo ketinimo atimti tėvui gyvybę, tačiau teismas įvertino tai, kad kaltinamasis būdamas suaugęs ir suvokdamas savo veiksmų esmę ir prasmę, turėdamas pakankamai gyvenimiškos patirties, visgi suprato, kad suduodamas smūgius nukentėjusiajam kojomis ir rankomis į gyvybiškai svarbią vietą – galvą – gali sukelti ne tik sunkias nukentėjusiojo sveikatai padarinius, bet ir mirtinas pasekmes.
Pasak teismo, kaltinamieji nebuvo susitarę nužudyti nukentėjusįjį, grumtynių metu abu prieš nukentėjusįjį pavartojo labai skirtingo intensyvumo smurtinius veiksmus, tačiau kaltinamasis S. J. nukentėjusiajam sudavė smūgius, nenulėmusius nukentėjusiojo mirties, taip padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą.
Abiejų kaltinamųjų atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jie prisipažino padarę nusikaltimus ir nuoširdžiai gailėjosi. Atsižvelgta į tai, kad kaltinamasis D. M. nusikaltimą padarė dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti paties nukentėjusiojo veiksmai, t. y. kaltinamojo motinos tempimas iš lovos, nukentėjusiojo smurtas prieš kaltinamojo motiną, taip pat nepertraukiamas tėvų girtavimas tris savaites.
Šį nuosprendį galima skųsti Lietuvos apeliaciniam teismui.
Rašyti komentarą