Pilietiškumas naikinamas sąmoningai

Vos prieš kelis mėnesius buvo sugriežtintos baudos už melagingus pranešimus skambinant numeriu 112, o nauja tvarka jau išvirto kita puse. Neseniai žiniasklaidoje nuskambėjo atvejis, kai pilietiškas vilnietis už tai, kad ant vejos sukniubusiam senukui iškvietė medikų pagalbą, gali sulaukti baudos. Medikai piktinasi, kad geradaris nepasiliko prie sunegalavusio žmogaus, ir reikalauja jį nubausti, savo ruožtu pilietiškas žmogus ketina kreiptis į teismą ir stebisi sukurta sistema. Apie tai, ar pilietiški žmonės iš viso reikalingi mūsų šalyje, „Respublika“ kalbėjosi su visuomenininku Mariumi Jonaičiu.

- Kaip vertinti situaciją, kai už pilietiškumą galima sulaukti baudos?

- Tik neigiamai. Man ir pačiam buvo nutikusi panaši istorija. Kartą Kaune važiavau automobiliu ir patekau į eismo spūstį. Būdamas joje pamačiau, kad žmogus eidamas pargriuvo ir neatsikelia. Kadangi negalėjau išsukti iš spūsties, surinkau Bendrojo pagalbos centro (BPC) numerį ir pranešiau apie situaciją.

Už tokį pranešimą bausti žmogų yra absurdiška. Juk yra daug įvairių situacijų, kai žmogus gal neturi galimybės sustoti, prieiti, pakalbinti nukentėjusį žmogų. Jis bent jau pasielgia žmogiškai ir praneša. O jei už tokius pranešimus pradėsime bausti, abejoju, kad kitą kartą žmogus norės skambinti ir pranešti pastebėjęs, kad žmogui viešoje vietoje pasidarė negeria ar sustreikavo sveikata.

Suprantu, jog medikai taip reaguoja todėl, kad sulaukia nemažai melagingų iškvietimų. Jiems tai brangiai kainuoja, nes į kiekvieną tokį iškvietimą reikia važiuoti, gaišti laiką. Todėl taip tarsi bandoma kovoti su tais, kurie naudojasi iškvietimo paslauga melagingai. Bet aš manau, kad yra sričių, kur nereikėtų taupyti. Kaip ir sveikatos apsauga, tas pats Bendrasis pagalbos centras ir jo sistema. Gal reikėtų skirti daugiau pinigų, kad medikai neskaičiuotų iškvietimų ir niekam nebūtų pikta, jei riekia nuvažiuoti apžiūrėti prie kelio gulinčio žmogaus net jei jis tiesiog girtas.

- Nereiškia, kad girtas - ne žmogus. Ir girtam gali sustoti širdis, ir girtas gali prarasti sąmonę ir krisdamas rimtai susižeisti?

- Taip. Net jei žmogus ir alkoholikas, vis tiek jis vertas pagalbos. Girtas gali būti bet kas, tikrų blaivininkų yra mažai. Tas girtas, kurį nurašome kaip tą, kuriam nereikia pagalbos, gali būti mūsų draugų ar pažįstamų brolis, tėvas, sūnus. Viską reikia vertinti iš žmogiškosios pusės. Jei jau gali bent kiek padėti - padėk. O jei padėti negali, bent jau informuok apie situaciją už tai atsakingas struktūras.

Pamatęs žmogų, kuris negaluoja, visada prieinu prie jo. Jei pamatai, kad žmogui viskas gerai, jis tiesiog girtas ir taip ilsisi, palieki jį toliau ilsėtis. Bet yra tekę žiemos metu griovyje pamatyti girtą gulintį žmogų. Tuo metu lauke buvo 10 laipsnių šalčio, tad pažadinome tą žmogų ir paskatinome jį surasti miegui šiltesnę vietą, kad jis mirtinai nesušaltų.

- Kita vertus, ar tikrai pilietiškas tas žmogus, kuris nė nepasivargino sustoti prie pakelėje be sąmonės gulinčio žmogaus, o tik paskambino į BPC, palikdamas viską jų valiai, o pats įsivaizduodamas save gelbėtoju?

- Ar tikrai reikia praeiviui stoti prie gulinčio žmogaus ir bandyti teikti pirminę pagalbą, jei jis to net nemoka? Juk yra tam tikros institucijos, kurios yra atsakingos už pagalbą žmogui, visuomenės saugumą. Gyventojas, pastebėjęs, kad kažkam reikia tų institucijų pagalbos, praneša joms ir toliau gyvena. Jis nėra įpareigotas tai daryti, stoti, eikvoti savo laiką, vėluoti į darbą, atidėti savo susitikimus.

Aš apskritai tokios praktikos nevadinčiau pilietiškumu. Manau, tai tiesiog žmogiškumas. Gali nebūti pilietiškas, tačiau elementariai žmogiškai elgtis.

- 2015 m. įkūrėte asociaciją „Nacionalinis interesas“ ir į visuomenę kreipėtės siūlydami jungtis ir ginti savo ateitį, reikalaujant politikų priimti visuomenės interesus atitinkančius sprendimus dėl pabėgėlių priėmimo. Lengva buvo surasti drįstančių suabejoti valdžios priimtais sprendimais žmonių?

- Buvo sudėtinga, nes mūsų visuomenės žmonės yra labai palūžę. Tai rodo ir emigracijos mastas. Neseniai buvo paskelbti duomenys, kad 15-19 metų jaunuoliai jau planuoja išvykti ir nesieja savo ateities su Lietuva. Tokia statistika rodo, jog žmonės nenori gyventi nevykusioje Vakarų kopijoje, jie geriau pasirenka išvykti į tikruosius Vakarus ir gyventi geriau. Tad uždegti tokius žmones kovoti už savo teises ir interesus Lietuvoje yra labai sudėtinga.

Beje, tokiais judėjimais nelabai patenkintos ir mūsų šalies struktūros, nes dėl tokios veiklos tuojau pat tampi valstybės priešu.

- Jūs pats labai greitai po asociacijos įsteigimo 2016 m. VSD grėsmių nacionaliniam saugumui ataskaitoje jau buvote pripažintas kaip veikiantis prieš Lietuvos valstybę. Tai aiškus valstybės pareiškimas, kad mąstančių ir nuomonę turinčių visuomenininkų valdžiai nereikia?

- Taip, tai įrankis, naudojamas vidinei politinei kovai, ir tiek. Man tai panašu į pasakas. Suprantama, kad yra žmonių, kurie tuo patikėjo ir gal ligi šiol tiki.

Per šį laiką supratau, kad valstybė yra tik prievartos mechanizmas, kuris yra valdančiųjų rankose. Kadangi mes nesame iš valdančiosios klasės, mes esame priešai. Man ir pačiam yra ne kartą buvę, kai kažkodėl staiga nutraukiama darbo sutartis. Nenoriu galvoti apie sąmokslo teorijas, gal tai tik sutapimas. Tačiau akivaizdu, kad žmones bandoma įbauginti, kad suprastų, jog nereikia prieštarauti valdžios pozicijai. Bet panašiai vyksta visame pasaulyje, tik vienur ryškiau, o kitur ne taip ryškiai.

- Kitose šalyse piliečiai nuolat organizuoja mitingus, eina į gatves, streikuoja reikalaudami geresnės ateities ir rodydami politikams, kad šie turi atstovauti žmonių interesams. Kodėl dažnas lietuvis, kasdien burbėdamas ant valdžios, nepasivargina ne tik suorganizuoti savo kompanijos į piketą, bet ir prie kitų prisijungti?

- Trūksta išsilavinimo ir tikėjimo. Nemažai žmonių turi mažai ką bendro su politikos teorija ir nelabai supranta, kaip vyksta šalies valdymas. Taip, jie galbūt mato blogąsias puses, tačiau nežino, kokią alternatyvą būtų galima pasiūlyti. Nėra taip, kad žmonių, kurie turėtų gerą valstybės ateities viziją, nebūtų. Jų tikrai yra, tačiau jie nematomi viešojoje erdvėje, nes ten kasdien rodosi bankų ekspertai, liberalai ir anūkas. Visi jie pasakoja pasakas, mulkindami žmones, o patekę į valdžią tvarkosi savo asmeninius reikalus. Tai nuvilia žmones.

- Jūsų iniciatyva buvo surinkta 24 tūkst. gyventojų, pasisakančių prieš pabėgėlių perkėlimą į Lietuvą, parašų, jie buvo įteikti Vyriausybei, tačiau pabėgėlių kvotos vis tiek nebuvo atšauktos. Ar tai reiškia, kad visuomenės nuomonė valdžios nesujaudino?

- Šie parašai tikrai turėjo galios, nes dėl jų ir pačios visuomenės nuomonė apie šią problemą pasikeitė. Vis dėlto nebuvo patvirtintos mėnesinės 700 eurų išmokos pabėgėliams, kaip buvo planuota. Manau, gal tai ir nedidelė, bet pergalė. Manau, kad moralinė pergalė ir viešosios nuomonės pasikeitimas rodo, jog kampanija buvo sėkminga. Panašiai kaip ir tuomet, kai buvo organizuojamas žemės referendumas. Jis nebuvo laimėtas, bet atsirado tam tikrų saugiklių užsieniečiams, norintiems įsigyti žemės Lietuvoje, ir galų gale buvo pasiųsta žinia, kad daugiau kaip 300 tūkst. žmonių nenori, kad Lietuvoje užsienio kapitalas pirktų žemės. Ne visuomet pergalė turi būti tiesioginė, kartais už ją net svarbesnė atsiradusi viešoji diskusija ir kritiškesnis visuomenės požiūris į vieną ar kitą svarbų klausimą. Todėl niekuomet nereikia prarasti vilties ar pasiduoti. Nors Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas sako, kad etika ir moralė yra ne šio pasaulio dimensijos, man atrodo, jog jis klysta. Nes būdamas pilietis privalai būti moralus ir siekti savo tikslų, kuriais tiki.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“