Paslaptingi sprogimai ir katastrofos

Šiau­liai so­viet­me­čiu bu­vo už­da­ras mies­tas su ka­ri­niu ae­rod­ro­mu ir sa­vo pa­slap­ti­mis. Neskelbta, kad 1974-ai­siais į vie­nos Me­de­ly­no so­dy­bos dar­žą nu­kri­to ka­ri­nis lėk­tu­vas. Apie spro­gi­mus „Nuk­lo­no“ ga­myk­lo­je ar su­skys­tin­tų du­jų ter­mi­na­le tuo­me­ti­nė­ spau­da taip pat ne­rašė. Iš lū­pų į lū­pas ke­liau­jan­čios is­to­ri­jos kar­tais apau­ga le­gen­do­mis.

Lėk­tu­vas „su­ka­sė“ dar­žą

Me­de­ly­ne nu­kri­tu­siu lėk­tu­vu pa­ska­ti­no su­si­do­mė­ti šiau­lie­čio Ig­no Kaz­laus­ko pa­sa­ko­ji­mas. Jis pa­sa­ko­ja iš to­li ma­tęs dū­mus, ku­rie il­gai rū­ko. Vė­liau tą vie­tą ap­lan­kė. Ma­tė aukš­to ran­go ka­riš­kius, ap­žiū­ri­nė­jan­čius gi­liai į že­mę įsmi­gu­sį, jo nuo­mo­ne, nai­kin­tu­vą. Ap­lin­kui bu­vo daug smul­kių bal­tos spal­vos at­plai­šė­lių, pa­na­šių į mo­ne­tas. Spė­lio­ja, kad tai ga­lė­jo bū­ti iš­si­ly­džiu­sios aliu­mi­nio de­ta­lės.

Apie dar­že nu­kri­tu­sį lėk­tu­vą sa­kė ne­ži­no­jęs il­ga­me­tis Šiau­lių mies­to va­do­vas Vi­lius Ka­za­na­vi­čius. Ta­čiau fak­tas – 1974-ųjų ko­vo mė­ne­sį šia­me mies­to pa­kraš­ty­je kaž­kas nu­ti­ko.

LAIŠ­KAS: Šiau­lie­tis Gin­ta­ras Oniū­nas sa­ko apie spro­gi­mą su­ži­no­jęs iš drau­gų, ku­rie jam pa­ra­šė laiš­ką į ar­mi­ją.

Ar ras­tu­me šią vie­tą da­bar – kaž­kur V. Biels­kio gat­vė­je, apie ki­lo­met­rą už ge­le­žin­ke­lio?

Vie­tos gy­ven­to­ja Ro­ma Mi­se­vi­čie­nė pa­sa­ko­ja at­si­kė­lu­si čia 1975-ai­siais ir apie jo­kį nu­kri­tu­sį lėk­tu­vą ne­ži­nan­ti. Ta­čiau pa­me­nan­ti 1977-ųjų kro­vi­ni­nio trau­ki­nio ava­ri­ją, kai, nuo bė­gių nu­vir­tus są­sta­tui, žu­vo ne vie­nas žmo­gus.

Šiau­lių Me­de­ly­no mik­ro­ra­jo­nas bu­vo ge­ro­kai ma­žes­nis nei da­bar – pa­vie­nės so­dy­bos.

To­lė­liau nuo ka­tast­ro­fos vie­tos gy­ve­nan­tis Gin­ta­ras Oniū­nas pri­si­mi­nė: tuo me­tu jis tar­na­vo so­vie­ti­nė­je ar­mi­jo­je ir ga­vo drau­go laiš­ką. Ja­me bu­vo pa­sa­ko­ja­ma, kad ne­to­lie­se nu­kri­to lėk­tu­vas.

Laiš­ke smul­kiai bu­vo ap­ra­šy­ta, kad vie­ti­niai žmo­nės iš­si­gan­do. Ma­nė, kad pra­si­dė­jo ka­ras. Lėk­tu­vas tėš­kė­si į vie­nos so­dy­bos dar­žą, vos per ke­le­tą met­rų nuo gy­ve­na­mo­jo na­mo. Žmo­nės iš­kart pra­dė­jo kal­bė­ti apie la­kū­no drą­są. Jis ne­va ka­ta­pul­ta­vo­si tik po to, kai nu­krei­pė lėk­tu­vą nuo mies­to.

„Ma­tyt bu­vo „mi­gas“, – iki šiol spė­lio­ja G. Oniū­nas.

Nuk­ri­to po re­mon­to?

Vie­nas re­dak­ci­jai ži­no­mas avia­ci­jos eks­per­tas pa­pa­sa­ko­jo apie šį įvy­kį smul­kiai. Šiau­lių lėk­tu­vų re­mon­to įmo­nė re­mon­tuo­da­vo SU-7. Su­ge­du­sius lėk­tu­vus čia ga­ben­da­vo iš vi­so so­vie­ti­nio blo­ko. Nuo ga­myk­li­nių – iki pri­tai­ky­tų dy­ku­mų są­ly­goms.

Po re­mon­to lėk­tu­vai vi­sa­da bū­da­vo iš­ban­do­mi. Ne­nuos­ta­bu, kad ir nu­kris­da­vo ne vie­nas. Kai ku­rie vėl su­ges­da­vo pa­kil­da­mi. Ki­ti – nu­si­leis­da­mi. Kri­to ban­do­mi lėk­tu­vai prie Ku­žių ir Rau­dė­nų. Vie­nas MIG-as su­du­žo vos at­si­plė­šęs nuo pa­ki­li­mo ta­ko.

Me­de­ly­no at­ve­jis – ei­li­nis, ta­čiau ypa­tin­gas. Lėk­tu­vas su­ge­do ko­ne pen­kių ki­lo­met­rų aukš­ty­je. Pi­lo­tas bu­vo pri­vers­tas ka­ta­pul­tuo­tis. Lėk­tu­vas smi­go į že­mę lais­vu kri­ti­mu. La­bai di­de­lio spro­gi­mo ar gais­ro ne­bu­vo, ta­čiau duo­bę iš­mu­šė mil­ži­niš­ką. De­ta­lės iš­si­taš­kė pla­čiai. Pa­vyz­džiui su­slėg­to oro ba­ke­lis bu­vo ras­tas už ke­lių šim­tų met­rų nuo ap­tver­tos te­ri­to­ri­jos.

VIE­TA: Ša­lia šio na­mu­ko, anot G. Oniū­no, 1974-ai­siais nu­kri­to lėk­tu­vas. Da­bar jis ne­gy­ve­na­mas.

Vė­liau įvy­kį api­py­nė žmo­nių pa­sa­ko­ji­mai. Vie­nam – lan­gai nuo spro­gi­mo iš­bil­dė­jo. Ki­tas – pra­dė­jo mik­čio­ti. Tre­čiam viš­tos prieš pat Ve­ly­kas nu­sto­jo dė­ti kiau­ši­nius.

Eks­per­tas įsi­ti­ki­nęs, kad tik Die­vo pirš­tas pa­ro­dė, kur lėk­tu­vui nu­kris­ti: „Tai pa­sa­kos, kad pi­lo­tai did­vy­riš­kai nu­krei­pia lėk­tu­vus nuo mies­to. Ga­lė­jo baig­tis daug blo­giau. Lėk­tu­vas ga­lė­jo pa­tai­ky­ti į na­mą ir už­muš­ti žmo­nes. Ga­lė­jo nu­kris­ti ir ant naf­tos pro­duk­tų ba­zės, ku­ri bu­vo vos už ki­lo­met­ro. Lai­min­gas at­si­tik­ti­nu­mas, kad ne­se­niai ša­lia Šiau­lių nu­kri­tęs lėk­tu­vas ne­pa­tai­kė į gy­ve­na­muo­sius na­mus“.

Drioks­te­lė­jo du­jos

Ži­no­mas šiau­lie­tis ko­lek­ci­nin­kas Pet­ras Ka­mins­kas tu­ri neįp­ras­tą nuo­trau­ką – prieš 49 me­tus nu­fo­tog­ra­fuo­ti griu­vė­siai da­bar­ti­nė­je Pa­va­sa­rio gat­vė­je. Skly­pų skan­da­lu iš­gar­sė­ju­sio­je vie­to­vė­je tuo­met vei­kė su­skys­tin­tų bui­ti­nių du­jų įmo­nė. Čia bū­da­vo du­jo­mis pil­do­mi ba­lio­nai.

Au­to­mo­bi­lis su du­jų cis­ter­na su­sto­da­vo aukš­čiau ant kal­vos. Pa­jung­da­vo vamz­dį, ir du­jos te­kė­da­vo že­myn. Vie­ną die­ną drioks­te­lė­jo spro­gi­mas ir iš sto­ties li­ko tik griu­vė­siai. Šio­je sto­ty­je po spro­gi­mo ba­lio­nai dau­giau ne­bu­vo pil­do­mi.

P. Ka­mins­kas pa­me­na, kad spro­gi­mas ga­lė­jo įvyk­ti, nes kaž­kas ne­si­lai­kė dar­bo sau­gu­mo tai­syk­lių. Kai vie­nas dar­buo­to­jas pil­dė ba­lio­nus, ne­to­lie­se dar­ba­vo­si su­vi­rin­to­jas. Pa­jun­giant ir at­jun­giant ba­lio­nus šiek tiek du­jų nu­te­kė­da­vo. Ma­tyt, to pa­ka­ko, kad įvyk­tų spro­gi­mas.

Drioks­te­lė­jo smar­kiai. Į orą pa­ki­lo dau­gy­bė spro­gi­nė­jan­čių du­jų ba­lio­nų. Net­ru­kus į vie­tą at­sku­bė­jo ka­riš­kiai, aiš­kin­tis, ko­kios di­ver­si­jos vyk­do­mos vi­sai ša­lia ka­ri­nio oro uos­to.

P. Ka­mins­kui ne­te­ko ma­ty­ti, kad šis įvy­kis bū­tų ap­ra­šo­mas spau­do­je. Apie mir­tis ne­ži­no­ma, ta­čiau dar­buo­to­jas, ku­ris pil­dė ba­lio­nus, smar­kiai ap­de­gė. Jis aki­mirks­niu pa­vir­to gy­vu fa­ke­lu – deg­da­mas bė­go per miš­ke­lį, ta­čiau jo gy­vy­bę pa­vy­ko iš­gel­bė­ti. Taip pat nu­ken­tė­jo vie­na mo­te­ris ir vai­ruo­to­jas.

Spro­gi­mas „Nuk­lo­ne“

Šiau­lių ga­myk­la „Nuk­lo­nas“ so­viet­me­čiu – ka­ri­nė pa­slap­tis už­da­ra­me mies­te. Apie 1985-uo­sius jau­nas dar­buo­to­jas pa­sa­ko­ja įžen­gęs į vie­no pa­sta­to ko­ri­do­rių, ku­ria­me prieš mi­nu­tę nu­griau­dė­jo spro­gi­mas.

Liu­di­nin­kas pa­me­na vaiz­dą, ko­kį pa­pras­tai ro­do fil­muo­se apie ka­rą. Vi­si bė­gio­ja kaip pa­klai­kę. Ant grin­dų gu­li ir ne­si­ke­lia su­žeis­ta mo­te­ris. Vie­nam skren­dan­tys stik­lai nu­rė­žė au­sį. Ki­ti pa­ty­rė ma­žes­nių su­žei­di­mų nuo spro­gi­mo ban­gos.

Apie šį spro­gi­mą bu­vo kruopš­čiai nu­ty­lė­ta.

Liu­di­nin­kų tei­gi­mu, sprog­ti ga­lė­jo aly­vos ga­rai. Gal pra­kiu­ro elekt­ros trans­for­ma­to­rius. Iš­te­kė­jus aly­vai, jis pra­dė­jo kais­ti, kol ga­rai spro­go.Apie šį spro­gi­mą kal­bin­tas bu­vęs „Nuk­lo­no“ di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jas Al­vy­das Še­džius sa­kė tokio įvykio ne­pri­si­me­nąs. Va­di­na jį ge­ro­kai pa­gra­žin­tu, iš­pūs­tu.

„Van­de­ni­lio ir de­guo­nies sto­ty­je kaž­kas gal ir nu­ti­ko, bet nie­ko smar­kaus. Jei au­sį bū­tų nu­ne­šę, tik­rai ži­no­čiau. Ma­tyt, per lai­ką is­to­ri­jos apau­ga fan­ta­zi­ja, fak­tai pa­gra­ži­na­mi. Pa­čio­je ga­myk­lo­je tik­rai nie­kas ne­spro­go. Vi­sur bu­vo griež­ta tvar­ka – elekt­ro­ni­nė hi­gie­na“, – ko­men­ta­vo A. Še­džius.

Paš­ne­ko­vas ne­si­ste­bi, kad apie spro­gi­mą nie­kas nie­ko ne­ži­no­jo. Apie „Nuk­lo­ną“ į vie­šu­mą nie­ko ne­pa­tek­da­vo. Il­gą lai­ką įmo­nės di­rek­to­rius net ne­vaikš­čio­jo į pa­ra­dus, skir­tus ta­ry­bi­nės ar­mi­jos Per­ga­lės die­nai.