Nepilnamečiai biografijas rašo už grotų

Po kiekvieno žiaurų nepilnamečių nusikaltimą lydinčio teismo nuosprendžio lieka bauginantis klausimas - iš kur toks paauglių žiaurumas ir neapykanta. Tyrėjai tuoj išvardija krūvą priežasčių, pirmiausia ragindami pasižiūrėti, kokioje šeimoje tie nusikaltėliai augo, kad jie nieko šviesaus vaikystėje nematė. Tėvai irgi sutrikę, nes vaiko teises ginančios institucijos grūmoja - ginkdie neklusnaus vaiko negalima bausti. Psichologai tai pateisina sakydami, kad paauglius reikia ne bausti, o auklėti gražiais pavyzdžiais. Tik kas ir kur jų pririnks?

Smaginosi žudydami

Aną savaitę dar keturi jauni Visagino gyventojai ilgiems metams pasiųsti už grotų. Trys nepilnamečiai laisvės nematys 8, o pilnametystės jau sulaukęs anksčiau teistas jų bendrininkas - 10 metų. Griežtesnės bausmės visaginiečiai išvengė tik todėl, kad žmogų nužudė būdami nepilnamečiai.

Istorija atrodo dar kraupesnė, nes tarp 14-16 metų žudikų buvo du 13-mečiai. Dėl jauno amžiaus jie nebuvo teisiami. Šios paauglių gaujelės auka tapo pusamžis visaginietis. 53 metų vyrą vaikai persekiojo, terorizavo ir galų gale mirtinai sumušė. Pirmą kartą savo auką gauja nusižiūrėjo naktį gatvėje ir bandė apiplėšti. Tačiau tąkart vyrui pavyko išsigelbėti - jaunuosius plėšikėlius išgąsdino incidentą pastebėjusios pardavėjos.

Vis dėlto po kelių dienų vaikų planas prasimanyti bent kiek pinigų pavyko. Patykoję grįžtančio namo vyriškio, jie atėmė 30 litų, paskui, nusitempę į vieną butą, iškratė drabužius ir kojinėje rado paslėptus 200 litų. Mušdami auką, kankintojai išpešė banko mokėjimo kortelės kodą, iš bankomato pasiėmė 40 litų ir dar sugebėjo kortele pasinaudoti parduotuvėje. Po poros dienų atėję į butą, kuriame glaudėsi jų auka, paaugliai vėl reikalavo pinigų. Negavę jų ir neradę nė lito tarp vyro daiktų, apsvaigę nuo alkoholio vaikai šeimininką sumušė, suspardė ir paliko merdėti.

Sulaikius žudikus tyrėjus nustebino nebent jų jaunas amžius. Paaiškėjo ir tai, kad jie arba gyveno nepilnose šeimose, arba augo vaikų namuose. Pasak Panevėžio apygardos prokurorės Jelenos Sabaliauskienės, nusikaltimo motyvas paprastas - paaugliams reikėjo pinigų.

Tame pačiame Panevėžio apygardos teisme nagrinėjama analogiška kelių jaunų panevėžiečių byla. Skirtumas tik tas, kad nepilnamečiai negali įvardyti nužudymo motyvo. Jiems užkliuvo parke ant suoliuko miegantis neblaivus vyras. Alaus išgėrę jaunuoliai žmogų sumušė, šokinėdami ant aukos sulaužė šonkaulius. Bandydama paslėpti nusikaltimą, kompanija net svarstė nelaimėlį padegti, bet pasirinko paprastesnį būdą - įmetė į upelį. Teisiamiesiems taip pat gresia maksimali 10 metų laisvės atėmimo bausmė, nes jie nusikalto būdami nepilnamečiai.

Pamestinukai

Panevėžio miesto apylinkės prokurorė Kristina Ulienė, kuriai priskirta kuruoti nepilnamečių bylas, tvirtina: paaugliai tikrai nėra palikti likimo valiai. Dabar policijoje yra net dvi nepilnamečių įskaitos. Į profilaktinę įtraukiami paaugliai, kuriems yra skirtos kardomosios priemonės. Kiti, iki to nenusiritę, įrašyti į policiją dominančių jaunuolių įskaitą. Su jais dirbamas prevencinis darbas.

Be to, kiekviena savivaldybė turi ir vaiko gerovės komisiją, kurioje svarstomi nusikaltimus darantys ir mokyklos nelankantys vaikai. Tai esą duoda rezultatų, nes jaunimo nusikalstamumo rodikliai mažėja. „Tik apie paauglių nusikalstamumą daug kalbama galbūt todėl, kad jie padaro rezonansinius nusikaltimus“, - sako pareigūnė.

Anot prokurorės, daugiausia rūpesčių kelia paaugliai, turintys stiprių elgesio emocinių sutrikimų ir net sergantys psichikos ligomis. Jie tarsi pamestinukai. „Jie netinka niekur. Gerovės komisija gali kreiptis į teismą prašydama nepilnametį atiduoti į socializacijos centrą, bet dėl psichinės sveikatos ne visus galima atiduoti. Tuomet tėvai lieka su savo neįgaliu vaiku. Pagal psichologinės tarnybos išvadą tokie vaikai turi mokytis bendrojo lavinimo mokykloje, bet visi supranta, kad jie ten mokytis negali. Tada prasideda mokyklos nelankymas, vagystės. Dabar mes turime tris tokius paauglius ir laukiame, kol jiems sueis keturiolika. Tada jie atsidurs areštinėje. Nes pagal psichiatrų išvadą jie turi mokytis normalioje mokykloje. Vaikas daro nusikaltimus, tėvai bejėgiai, o pačios griežčiausios priemonės - sulaikymo negalima taikyti, nes jis neturi keturiolikos“, - prokurorė K.Ulienė teigia, kad tokiais atvejais net teisėsauga lieka bejėgė.

Kas stumia paauglius į nusikaltimus ir kaip įmanoma juos apsaugoti nuo posūkio į klystkelius, „Respublika“ kalbėjosi su Vilniaus universiteto Bendrosios psichologijos katedros lektore socialinių mokslų daktare Ksenija ČUNICHINA.

- Mus pernelyg dažnai sukrečia žiaurūs paauglių nusikaltimai. Kas tai - svetimėjančios ir žiaurėjančios visuomenės rezultatas?

- Prieš mūsų pokalbį atsiverčiau Statistikos departamento duomenis. Juose per pastaruosius metus matome nepilnamečių nusikaltimų mažėjimą. 2013 metais buvo padarytos 3126 nusikalstamos veikos, o 2015 metais - 2600. Vien statistika pasitikėti negalime, nes galbūt oficialioji statistika neatskleidžia, kaip yra iš tikrųjų. Todėl sunku pasakyti, kiek mūsų paaugliai tapo žiauresni. Galime kalbėti apie tai, kokios yra žiaurumo ir agresijos priežastys, bet vis tiek turime atižvelgti ir į oficialius rodiklius.

- Dažniausiai sakome, kad žiaurumo priežasčių reikia ieškoti šeimose. Bet juk ne viskas apsiriboja šeima.

- Be abejo, ne. Kalbant apie žiaurumą, agresijos išraiškas ir nusikalstamą veiką reikia atsiminti, kad paauglystėje labai svarbus socializacijos procesas. Šeima laikoma vienu iš pagrindinių socializacijos institutų. Bet negalima sakyti, kad kalta vien šeima, nes yra daug kitų priežasčių. Pavyzdžiui, užimtumas, bendraamžių įtaka, alkoholio ir kitokių psichoaktyvių medžiagų vartojimas, įsitraukimas į įvairiausias nusikalstamas grupuotes. Ir, be abejo, žiaurumas, kurį paaugliai mato per televiziją, internete. Veikia ir biologiniai veiksniai, paauglystėje padidėja agresyvumas. Tai yra laikoma normaliu elgesiu ir nereiškia, kad visi paaugliai, išgyvenantys agresiją paauglystėje, būtinai taps nusikaltėliais. Bet jeigu visi veiksniai formuojant teigiamą socializaciją, moralines vertybes neveikia, tuomet rizika tampa kur kas didesnė.

- Anksčiau nusikalsti linkę paaugliai būdavo įrašomi į nepilnamečių įskaitą policijoje ir tai būdavo gana veiksminga. Dabar, atrodo, šitai vaikams įspūdžio nedaro, nebėra jokių tramdymo svertų.

- Jeigu žiūrėtume į nepilnamečių justiciją pasaulio kontekste, matome tokią tendenciją, kad bausmės yra mažiau efektyvios negu kitos teigiamos poveikio priemonės. Dėl to bausmės yra švelninamos, o kai kur bandoma netgi neklijuoti tokių etikečių kaip, tarkime, „pažeidėjas“. Nes tai gali stigmatizuoti ir dar labiau atitolinti krizę išgyvenantį paauglį nuo teigiamų elgesio modelių, teigiamų pavyzdžių. Šiuo atveju ir mes, ir tos institucijos apie paauglių pareigas turime stengtis kalbėti jiems suprantama kalba.

- Bet vaikai žodį ne visada girdi. Dar palyginti neseniai „beržinė košė“ buvo laikoma efektyvia auklėjimo priemone. Aš jokiu būdu neagituoju už kailio karšimą, bet ar normalu, kad tėvas, paėmęs diržą ar pliaukštelėjęs neklausančiam vaikui per minkštą vietą, tuoj gali būti apkaltintas smurtu?

- Štai čia susiduriame su tuo, kas yra fizinis smurtas ir kiek jis yra naudojamas. Sutikite, kad pliaukštelėjimas netolygus „beržinei košei“, kuri krečiama paėmus diržą. Čia labai svarbu, kokia yra alternatyva tai „beržinei košei“. Jeigu kalbėtume psichologiniu požiūriu, pati bausmė nepamoko vaiko, kaip reikia elgtis, ir neskatina pozityvaus elgesio. Greičiau galima sakyti, kad vaikas, kuris nuolat gauna visokiausias bausmes, greičiau išmoks, kaip tų bausmių reikia išvengti apgaunant suaugusįjį ir pan., o ne kaip reikia elgtis teigiamai. Dėl to labai svarbu suprasti, kas gali pakeisti tą bausmę. Jeigu nekontroliuosime jauno žmogaus elgesio ir neskatinsime teigiamo elgesio pozityviais pavyzdžiais, jis neturės tų moralinių vertybių. Psichologiniu požiūriu bausmės efektyvumas yra gerokai mažesnis, palyginti su teigiamais elgesio modeliais. Todėl, kai mušame vaiką, jis nieko negirdi ir jaučiasi nesuprastas, nes galbūt kažką darė be išankstinių ketinimų. O kai pasinaudojame savo fiziniu pranašumu, parodome jam pavyzdį, kaip toliau elgtis norint tapti didesniam, pranašesniam, turėti daugiau.

- Štai Visagine su vyresnių nepilnamečių kompanija plėšikavo ir žudyti ėjo 13-mečiai. Kai išgirstate apie tokius dalykus, kokių minčių kyla?

- Labai dažnai įstatymus pažeidžiantis elgesys gali būti siekimas atkreipti į save dėmesį. O jeigu grupuotėje yra dar ir vyresnių, paauglys nori išsikovoti savo vietą, parodyti, kad jis nėra kuo nors prastesnis. Tam tikrais atvejais toks jo elgesys gali būti taip paaiškinamas. Mes vėlgi susiduriame su neigiamu elgesio modeliu.

- Ką visuomenė turėtų daryti, kad paauglius apsaugotų nuo žiaurių pamokų, kad jiems nereiktų jaunystės praleisti pataisos namuose?

- Pirmiausia mes turime pradėti nuo savęs galvodami, ką mūsų vaikas mato televizijoje, internete, kiek mes laiko jam skiriame. Kalbu ne tik apie šeimą, bet ir apie antrines socializacijos įstaigas. Ir labai svarbu, kad ir nacionaliniu lygmeniu būtų prevencinės ir intervencinės paauglių nusikalstamumo mažinimo programos.

Reikia kompleksinio požiūrio ir suvokimo, kad visos grandys yra labai svarbios, kad tiek žmogus, tiek institucijos, tiek valstybė žiūrėtų ta pačia kryptimi.

- Bet turbūt negalime nuneigti, kad šeima dažniausiai iš tos grandies ir iškrinta. O kaip neiškris, jeigu dažnos šeimos vienas maitintojų emigravęs uždirbti pinigų, kita pusė taip pat plėšosi per kelis darbus...

- Kad ir kaip banaliai tai skambėtų, tėvai ne tik turi rūpintis, kad užtikrintų bent minimalų pragyvenimą ir minimalią gerovę savo vaikui, bet ir investuoti dėmesį, rūpestį, meilę - tai, kas taip pat yra gyvybiškai svarbu. Tai kartais daug svarbiau negu koks nors brangesnis žaislas ar panašūs dalykai. Taip, ekonominė situacija svarbu. Dėl to mes ir turime apie tai kalbėti valstybės lygmeniu.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“