Kodėl Ievos Strazdauskaitės žudikų klaidingai ieškota jos artimiausioje aplinkoje

„Tiriant panašius nusikaltimus, versijų paprastai būna labai daug. Ir kuo daugiau, tuo geriau, nes tai reiškia, kad siūlo galas bus užčiuoptas ir nusikaltimas bus išaiškintas. Manau, kad aiškinantis I. Strazdauskaitės nužudymą, buvo taip pat ne viena versija. Tarp jų ir šita (kad nusikaltėlių reikia ieškoti jos artimoje aplinkoje – LRT.lt)“, – svarsto V. Grigaravičius.

Jam antrina ir buvęs Kriminalinės policijos vadovas Alvydas Sadeckas, teigdamas, kad tai, jog nepasitvirtino viena iš galimų merginos pagrobimo ir nužudymo versijų, negalima būtų laikyti tyrėjų klaida: „Tai – ne apsirikimas. Juk tiriant nusikaltimus visada keliamos kelios pagrindinės versijos. Šiuo atveju ir buvo panašiai. Iš jų išsirutuliojo pagrindinė versija. Versijos yra galimybės, kas galėjo padaryti nusikaltimą. Kartais tenka iš šimto atmesti net 99 versijas.“

Ar tikrai mergina važiavo į Vilnių viena?

Praėjusią savaitę su LRT.lt bendravęs buvęs generalinis prokuroras Artūras Paulauskas kalbėjo apie versiją, kad galbūt informaciją apie tai, jog I. Strazdauskaitė iš Plungės tam tikru numatytu laiku važiuos į Vilnių būtent tokiu automobiliu, kokį ji vairavo tą tragišką sekmadienį, nusikaltėliai galėjo gauti iš jos artimos aplinkos.

„Ar taip galėjo būti, ar ne, atsakys tyrimas. Tai – tik mano versija. Tačiau įspūdis, kad merginos automobilyje galėjo dar kažkas būti, išlieka. Kažkaip jau labai primityviai atrodo ta paviešinta informacija, kad įtariamieji lyg niekur nieko pamatė prabangų automobilį, o jame – vieną jauną merginą ir staiga nusprendė ją pagrobti“, – svarstė A. Paulauskas.  

Vertindamas sveiku protu nesuvokiamą žiaurų ir cinišką merginos nužudymą, buvęs prokuroras prisiminė vaikystėje skaitytą žurnalą „Tiriamoji praktika“, kuriame būdavo aprašomi sovietmečiu – 1947–1955 m. įvykdyti nusikaltimai, kurių metu žmonės būdavo žudomi ir dėl batų, ir dėl drabužių: „Skaitant apie tokius nusikaltimus, man tada būdavo baisu – kaip galima nužudyti žmogų dėl batų? Nejau šiuo atveju buvo taip, kad pamatėm prabangų automobilį ir – žudom? Neįtikėtina!“

Kokia naujųjų nusikaltėlių karta? 

Lygindamas nusikaltėlių kartą dar prieš nepriklausomybės paskelbimą 1990 m. su dabartine karta ir įtariamaisiais I. Strazdauskaitės nužudymu, A. Paulauskas atkreipia dėmesį į tai, kad šių dienų nusikaltėliai dažniausiai – jokio išsilavinimo neturintys asmenys, nenorintys dirbti, bet norintys prabangaus gyvenimo: „Net nereikėtų per daug akcentuoti to, kad keli iš merginos nužudymu įtariamųjų yra romų tautybės jaunuoliai. Atrodo, kad toje sulaikytųjų ketveriukėje yra ir lietuvių. Matyt, visi jie savo šeimose nebuvo mokyti nei siekti kažkokio išsilavinimo, nei dirbti. Ko gero, matė, kaip galima pragyventi iš pašalpų, šalia dar turint kažkokius būrimo salonus ar panašias veiklas.“

Stebisi A. Paulauskas ir tuo, kad šiais laikais Lietuvoje socialines išmokas gauna asmenys, jų atsiimti atvažiuojantys prabangiais automobiliais ir pasipuošę piršto storio auksinėmis grandinėmis. „Matyt, tie, kas dalina pašalpas, ne žmones vertina, o tik kažkokius popierius“, – svarsto buvęs prokuroras.  

Naujieji nusikaltėliai – itin įžūlus

Vertindamas šių dienų nusikaltėlius ir jų nusikaltimus, A. Sadeckas pabrėžia, kad jie dažniausiai – itin įžūlus, ciniški ir su niekuo nesiskaitantys asmenys.

„Be to, jiems dažnai stimulu daryti nusikaltimus tampa nebaudžiamumas, kuris pažadina visus pačius baisiausius ir nusikaltėkliškus instinktus. Deja, tokie bruožai, o ypač – atsakomybės už savo poelgius nebuvimas, pastebimi ir tarp tų, kurie žudo vaikus, ir tarp tokių, kurie nužudė I. Strazdauskaitę. Bet jokiu būdu nenorėčiau pasakyti, kad jaunoji šių dienų karta visa – tokia. Tikrai ne“, – kalba A. Sadeckas.

Paklaustas, ar bausmių sugriežtinimas galėtų užkirsti kelią ciniškiems ir žiauriems pastarųjų metų nusikaltimams, jis teigia manąs, kad draudimais ir dar griežtesnėmis bausmėmis nieko nepasieksime.

„Kai kurios sankcijos ir bausmės – netgi per didelės. Didžiausia problema – galiojančių įstatymų taikymas. Žinau atvejų, kai žmonės buvo įvykdę dešimtis nusikaltimų, o teisme buvo priimami sprendimai, kad jų nereikia siųsti į kalėjimą, nes dar gali patys pasitaisyti. Bet jeigu žmogaus smegenyse – tik mintys apie nusikaltimus, tai gal geriau jį izoliuoti nuo visuomenės?“ – svarsto A. Sadeckas.

Jo kolega V. Grigaravičius prisipažįsta taip pat dažnai susimąstąs apie šių dienų ir pastarųjų dešimtmečių nusikaltėlius bei jų įvykdytus nusikaltimus. Buvęs policijos generalinis komisaras neretai neranda aiškaus atsakymo, kas kartais lemia tokius žiaurumus, kurie sukelia  net ir visko mačiusių kriminalistų nuostabą: „Mano galva, mokslininkams, dirbantiems šioje srityje, būtų ką patyrinėti ir apie ką parašyti. 1991–1995 m. Lietuvą tiesiog buvo užlieję vienas už kitą žiauresni nusikaltimai. Tada ir atsirado daugybė naujų nusikaltimų rūšių, formavosi ir nauja nusikaltėlių karta. Nesieju to su politika, bet faktas lieka faktu – kodėl po nepriklausomybės atkūrimo taip suaktyvėjo nusikalstamumas?“ 

Šiuos V. Grigaravičiaus apmąstymus pratęsia A. Paulauskas, čia pat primindamas praėjusio sekmadienio įvykį Kaune, kai jaunuoliai apie 19 val. apstumdė nėščią moterį, nors ji buvo su vyru ir dar su vaiku: „Tokius įvykius, matyt, lemia tai, kad panašūs jaunuoliai jaučiasi nebaudžiami. Juk nebeliko prevencinio policijos darbo. Policija pastaruoju metu tik reaguoja, kai kas nors ištinka.“