Kedžiai netekę ir vaikų, ir anūkų

Prieš trejus metus Kedžiai prarado sūnų - po Kauno žudynių daugiau nei pusmetį policijos ieškotas Drąsius Kedys 2010-ųjų balandžio 17-ąją per švaros akciją „Darom“ negyvas rastas dumblyne prie marių Kauno rajono Šlienavos kaime. Šį pavasarį Kedžiai neteko ir dukters bei anūko - Neringa Venckienė kartu su sūnumi nežinia kur išvyko iš Lietuvos. Ikiteisminį tyrimą dėl N. Venckienei inkriminuojamų 6 nusikalstamų veikų atliekanti Šiaulių apygardos prokuratūra paskelbė įtariamąja tapusios parlamentarės paiešką, tačiau rasti jos nepavyksta iki šiol.

- Kaip manote, kada ir kuo visa tai baigsis? - pasiteiravo „Respublika“ L. Kedienės.

- Jau nebežinau ir ką galvoti. Pagal tai, kas dabar vyksta, išeitų taip, kad čia mes su Neringa viską organizavome ir padarėme. Mus visus (V.A. Kedį, L. Kedienę ir jos seserį Audronę Skučienę - aut. past.) teisia dėl to, kad pernai kovo 23-iąją sutrukdėme antstolei paimti mergaitę. Vyras birželio viduryje bus teisiamas dėl to, ką sakė matęs savo akimis. Mes su seserimi pernai kovo 23-iąją pačios buvome sužalotos, o esame teisiamos. Sesers butas areštuotas, vienas apsauginis iš jos nori prisiteisti 10 tūkst. litų! Seseriai tąsyk buvo sužaloti trys dantys, man pažeista ranka. Jie mane suspardė, ranką užlaužė, ant žemės partrenkė, o aš likau kalta...

- Patiriate vieną po kito likimo smūgius. Ar užtenka jėgų visa tai ištverti?

- Apie kokias jėgas dar kalbėti, jei mano vyras jau vos paeina? Aš dar paeinu, bet be gydytojų pagalbos jau irgi neišgyvenčiau. Jei dar būtų teisybė, tada žmogus dar kažkaip galėtum kabintis. O čia nuo pat pradžių viršų ima melas. Tai apie ką kalbėti? Vyrui ranka dreba, jau tuoj šaukšto nenulaikys, su širdimi blogai, beveik kasdien tenka lankytis pas gydytojus. Visiškai blogai. Kiek šmeižto ant mūsų pilama. Galėtume skųstis teismams, bet kiek esame skundęsi, įsitikinome, kad visi teismai dirba mus šmeižiančių žmonių naudai. Čia viskas daroma, kad mes būtume sužlugdyti. Viešai mus dabar net kaltina, kad mergaitė pas mus būdavo mušama, apsauginiai esą visa tai matydavo... Tai reikėjo dar tada pranešti policijai, jeigu jau mūsų namuose tokios nesąmonės vykdavo, juk ir vaizdo kameros visur...

- Ar jau susitaikėte su jūsų šeimą ištikusiomis netektimis - sūnaus, anūkės?

- O ką daryti? Kur dingti? Nemiršti juk - turi gyventi, privalai susitaikyti. Geriau jau būtų numirti, negu gyventi, kai žinai, kad čia visur triumfuoja neteisybė. Netgi darykime prielaidą, kad mano sūnus padarė tai, kuo jį kaltina prokurorai (D. Kedį prokurorai įtaria dviejų pedofilijos byloje minėtų žmonių nužudymu - aut. past.). Darykime prielaidą, kad neišlaikė jo nervai dėl pareigūnų neveiklumo tiriant pedofilijos bylą. Bet kuo čia mes dabar visi dėti? Anūkės jau daugiau nei metus nematėme... Raseinių teismo sprendimą, kuriuo mūsų pasimatymai su anūke įvardyti kaip negalimi, apskundėme Šiaulių apygardos teismui, bet jau nieko nesitikime. Apskundėme tik dėl visa ko, kad išnaudotume visas galimybes.

- Dabar dar dingo ir jūsų duk­ra su anūku.

- Manau, kad ir dukrai, ir anūkui viskas yra gerai, kad jie yra saugūs. Nors dabar ir nebendraujame, bet dėl jų esu rami. Manau, kad jiems tikrai niekas negresia. Gal praeis dvi savaitės, gal mėnuo ir bus viskas aišku. Žinote, dabar Neringai reikia medžiagą parengti teismams, ne taip paprasta viskas.

- Šiandien Tėvo diena. Ar jūsų anūkė aplankys Drąsiaus kapą?

- Kai mergaitė buvo išplėšta iš mūsų namų, ji nė karto nebuvo prie tėčio kapo. Juk ne nuo jos pačios dabar ir priklauso. Gyvendama su mumis ji Drąsiaus kapą lankydavo nuolat. Tėtį ji be galo mylėjo. O kaip galėjo nemylėti, jei mama jos beveik ir neaugino?

- Anūkė nenori nei rašyti jums laiškų, nei matyti jūsų?

- Netikiu. O jei ji taip ir teigia, tai nebent paveikta kokiomis nors priemonėmis. Užtat ir mums neleidžia jos pamatyti. Sako esą mes nepasirengę susitikti su anūke, esą nemokame su ja bendrauti... Dar nebuvo Raseinių teismas paskelbęs nutarties dėl mūsų ir anūkės pasimatymų, kai išklausėme specialius psichologijos kursus, kaip ir buvo reikalaujama. Galvojome, leis susitikti, o dabar jau eina antri metai, kai negalime su ja pasimatyti. Visi keliai mums susitikti uždaromi specialiai. Jau čia nieko gero negalima tikėtis.

- Ar beaplanko jus dar tie žmonės, kurie, saugodami mergaitę, budėdavo prie jūsų namų dieną ir naktį?

- Laikas parodė, kas iš jų buvo nuoširdūs, o kas - nežinia kokie. Niekada negalėjau pagalvoti, kad žmonės gali būti dviveidžiai, bet dabar jau žinau, kad tarp saugojusių mergaitę buvo ir tokių. Daug žmonių neseniai buvo susirinkę paminėti šturmo metinių, pasimeldė, pasodino mūsų kieme liepaitę. Yra, kas aplanko ir paprastomis dienomis.

- Tęsiasi ir pilietinės akcijos, kuriose žmonės vis dar reikalauja tiesos. Gal ir jūs prie jų prisidedate?

- Nenuvažiuoju - sveikatos nebeturiu. Čia tik vietoje kur nors nueinu. Ir į teismus jau sunku prisirengti, nežinau ką ir daryti. Žmonės vis dar reikalauja tiesos, bet aš jau netikiu, kad tą tiesą Lietuvoje galima rasti. Čia absoliučiai jokios tiesos rasti negalima.