Kas antras pasienio miestelio gyventojas žino, kur įsigyti kontrabandinių prekių

Kol valstybinė švietimo ir socialinė apsauga nėra tos sritys, kuriomis žmonės pasitiki ir vertina, o supratimas apie tai išlieka miglotas, tol šešėlinės ekonomikos klestėjimas yra tas reiškinys, kuris neturėtų per daug stebinti. Tą atskleidė nepriklausomos konsultacijų įmonės „Civitta“ atliktas tyrimas apie šešėlio paplitimą Baltijos šalių pasienyje. Po 8 mėnesių nuo tyrimo pradžios paaiškėjo skaičiai, keliantys nerimą - kas antras pasienio miestelių gyventojas žino, kas užsiima kontrabanda, o daugiau nei pusė - žino, kur įsigyti nelegalių prekių. Dar blogiau - tą darantieji net nemano besielgią netinkamai ir pateisina tame dalyvaujančių tautiečių veiksmus.

Pasak „Civitta“ vadovo Kęstučio Jovaišo, jeigu asmuo jaučiasi nuskriaustas savo valstybės, kai jis pats ar jo šeimos nariai negauna jam priklausančių socialinių garantijų, pavyzdžiui, bedarbio pašalpos, sveikatos išmokų, reabilitacijos paslaugų po sunkios ligos, kai gyvybiškai to reikia, tačiau tuo pat metu gali stebėti kitą asmenį, nuomojantį jam priskirtą socialinį būstą ir taip uždarbiaujantį, o gal tuo pačiu ir vairuojantį prabangų automobilį - tuomet ir kyla nepasitenkinimas. „Jeigu valstybė sudaro sąlygas tokioms situacijoms ar nededa pakankamai pastangų jas taisyti, tuomet tas žmogus nesijaučia darąs kažką blogo. Taip pat nesmerkia ir kitų“, - sako K. Jovaišas. Socialinės paramos ir išmokų, taip pat įvairių socialinių paslaugų gavėjai, kuriems tos paslaugos faktiškai nėra reikalingos ir kurie, anot eksperto, tiesiog „moka suktis“, ir yra tikrieji šešėlio ambasadoriai.

Ta pati situacija yra ir su valstybine švietimo sistema. „Civitta“ ekspertų teigimu, problema yra ne tiek pačioje sistemoje, kiek tame, kaip šalies gyventojai ją suvokia ir vertina. Per pastaruosius 15 metų vidutinis mokytojų amžius išaugo iki 55-58 metų. Demografiniai pokyčiai lėmė tai, kad mažesniuose miesteliuose mokytojai kovoja dėl darbo krūvio - praradę orumą turi minti direktoriaus kabineto slenkstį ir prašyti daugiau valandų. Tokia situacija, pasak „Civitta“ vadovo Kęstučio Jovaišo, nėra normali: „Didelis nepasitikėjimas pačioje švietimo sistemoje, gyventojai nepasitiki švietimo kokybe. Geresnė padėtis tik didmiesčiuose“.

Dar vienas svarbus tyrimo atskleistas aspektas, kad Lietuvoje gyventojai nesuvokia didelių pinigų sumų ir informaciniai pranešimai apie skiriamas lėšas visai sistemai nedidina gyventojų pasitikėjimo, kad mokesčių pavidalu jų sumokėti pinigai iš tiesų bus tinkamai ir skaidriai panaudoti: „Jeigu mokytojų atlyginimams iš valstybės biudžeto skiriama 100 milijonų eurų - dažno piliečio akyse tai gali pasirodyti kaip bendra suma į sistemą ar į „orą“. Tuo metu komunikacija, kad konkrečioje mokykloje mokytojų atlyginimai padidėjo 20 proc. žmonėms keltų nepalyginamai didesnį pasitikėjimą“, - aiškina K. Jovaišas. Nepasitikėjimas sistema, pasak ekspertų, prisideda prie bendro šešėlinės ekonomikos toleravimo, kuris būdingas ne tik pasienio regionuose, bet ir kituose miestuose.

Remiantis tyrimo rezultatais, Baltijos šalių pasienio regionuose šešėlinės ekonomikos skaičiai yra įspūdingi. Kaip teigia Latvijos „Civitta“ rinkos tyrimų ekspertas Gatis Bolinskis, Lietuvoje ir Latvijos pasienio miesteliuose kas antras gyventojas žino, kas jo aplinkoje užsiima nelegalia veikla ir prisideda prie šešėlinės ekonomikos augimo. Tuo metu net 66 proc. gyventojų žinotų, kur kreiptis, norint įsigyti kontrabandinių prekių. G. Bolinskio teigimu, Latvijos pasienyje dažnai susiduriama su abejingumu, kai valdžios atstovai nesutinka dalyvauti diskusijose apie šešėlinę ekonomiką, tad greitiems pokyčiams dar prireiks laiko.

Tuo metu Estijoje skaičiai gerokai mažesni - apie trečdalį. Tyrimas atskleidė, kad Estijoje žmonės apskritai jautriai reaguoja į šešėlinės ekonomikos temą, dažnas jų nesutinka dalyvauti apklausose, padeda telefono ragelį pokalbiui ar apklausai šia tema. Norint estų paklausti apie šešėlinės ekonomikos apraiškas jų šalyje, tyrimų ekspertams reikia gerai pasukti galvą, kaip pasiekti šią, jiems jautrią informaciją, ieškoti alternatyvių būdų tirti polinkį į šešėlį, pavyzdžiui, klausti, kaip dažnai jie linkę atsiskaityti grynaisiais.

„Estijoje galima gauti kokybišką švietimą tiek regione, tiek sostinėje. Be to, estai nemano, kad pašalpos yra dalinamos, kam jos nepriklauso“, - sako K. Jovaišas. Pasak eksperto, estai jaučia turį maksimaliai kokybišką švietimo sistemą ir tai labai vertina. Be to, Estijoje yra sutvarkyta išmokų sistema: „Šalyje mažai pavyzdžių, kad kažkas gautų pinigus nepagrįstai. Kitaip tariant, šalyje nėra šešėlio ambasadorių, o pasitikėjimas tiek švietimo, tiek socialinės apsaugos sistema daug didesnis“, - sako „Civitta“ vadovas. Ekspertų teigimu, Estijoje tokios problemos, kaip nepasitikėjimas švietimu ar socialine apsauga yra praeitas etapas. Didesnį susirūpinimą šiuo metu šaliai kelia bankinės sistemos skaidrumas ir pasitikėjimais bankų sistema.

Tarp kontrabandininkų daugėja ne tik ilgamečių šešėlinės veiklos „ekspertų“, į tokias nelegalias veiklas pasienio regionuose įtraukiami ir moksleiviai, nepilnamečiai. „Civitta“ atstovai primena epizodus iš kitų, anksčiau vykdytų tyrimų, kai pasienio miestelio mokyklose vaikų nelankomumas buvo toleruojamas ir pateisinamas poreikiu užsidirbti gabenant kontrabandines prekes.

Atlikus tyrimą pasienio regionuose buvo pastebėta, kad gyventojai nemano darą ką nors blogo: „Jie laiko save smulkiomis žuvimis ir siūlo pasižiūrėti, kas vyksta Vilniuje ar Kaune“, - aiškina „Civitta“ vadovas. Siekiant keisti šalies gyventojų požiūrį, reiktų į problemą pasižiūrėti aukštesniu lygmeniu: „Į egzistuojančio šešėlio problemos sprendimą turėtų įsitraukti ne tik Valstybinė mokesčių inspekcija ar Valstybinė sienos apsaugos tarnyba, bet ir Švietimo ir mokslo ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo bei Finansų ministerijos“, - sako K. Jovaišas.

Kova su pasekmėmis, pašnekovų teigimu, nėra tinkamas kelias spręsti šią įsisenėjusią problemą. Siekiant keisti gyventojų įsitikinimus ir mažinti toleranciją šešėliui, iš esmės būtina pradėti nuo priežasčių. Kadangi šios sritys yra politiškai jautrios, neužtenka tik gaudyti už rankos pavienių kontrabandininkų, svarbu pradėti nuo nuostatų ir požiūrio keitimo. Kol regionuose vis dar gajus įsitikinimas, jog „visi taip daro“, o nusistovėjusi sistema sudaro prielaidai šiai nelygybei skleistis, tol kaimynus estus vytis teks ilgai.