Juodieji karų su banditais puslapiai: „Vilniaus brigados“ garsenybės buvo laužomos sostinės požemiuose

Nepaisant to, kad milicininkai staiga tapo policininkais ir ant kokardų raudonas žvaigždes pakeitė Vytimi, nusikalstamumo lygis liko toks pats, o netrukus dar subaisėjo.

Banditai Lietuvos miestuose siautėjo išsijuosę: beveik kasdien buvo žudomi žmonės, sprogdinami ir padeginėjami kioskai, parduotuvės. „Vilniaus brigada“ net įsirengė oficialią būstinę sostinėje, Tilto g. Tuomet vienintelis Lietuvoje oficialiai dirbęs pirotechnikas (Lietuvos kino studija) Gediminas pasakodavo: „Nėr savaitės, kad kas nors nepasiūlytų susprogdinti kokio kiosko“.

Nusirista buvo iki to, kad net žurnalistams einant iš redakcijos Gedimino pr. pribėgo uniformuotas policijos patrulis: „Vyrai, ką jūs padarėte - brigadinius įžeidėte! Bėkit, kiek galit, mes juos pabandysim sulaikyti nors trumpam“.

Nauja jėga

Tačiau Vilniuje atsirado jėga, kuri pasipriešino „brigadai“ - Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyrius (ATAS) (vėliau - Vadovybės apsaugos departamentas). Kovose su sovietais susibūrę jauni, dažniausiai, gerai treniruoti lietuviai davė atkirtį rusakalbei „Vilniaus brigadai“. Pastarieji, po to, kai gaujos nariams buvo sulaužyti kaulai ir į galvas įremti ginklai, net siūlė pasidalinti miestą.

Žinia, apie jokias dalybas nebuvo nė kalbos - ATAS vyrai ėmė daužyti „brigadinius“ visur, kur tik sutikdavo. Kai atvežtus į komisariatą banditus policininkai iškart paleisdavo, ATAS juos pasičiupdavo gatvėje ir veždavosi į po Seimo rūmais esančius požemius. Ten ilgai aiškindavo apie nusikalstamumo blogį.

Kaip DELFI pasakojo tuometinis ATAS vadas Artūras Skučas, po konflikto ir susišaudymo tarp ATAS pareigūnų ir „brigados“ banditų, gaujos vadeiva Borisas Dekanidzė buvo pristatytas į komisariatą, bet policininkai jį tučtuojau paleido.

Po šio įvykio A. Skučas iškėlė ultimatumą generaliniam prokurorui Artūrui Paulauskui, pagrasinęs, kad „savo ginkluotus vyrus paleis į gatves“, jei teisėsauga ir toliau nieko nedarys prieš „Vilniaus brigadą“.

Beje, po to įsimintiną parą Seimo požemiuose praleido kita „brigados“ garsenybė Tadeušas Vasilevskis, pravarde Gibon. Buvęs boksininkas buvo pririštas prie lentos, pareigūnai jam pamokslavo, koks jis yra padugnė, ir vis pastumdavo - prie lentos pririštas Gibonas negalėdavo atsiremti rankomis, todėl vis tėkšdavosi veidu į betonines grindis.

Policija atsigavo

„Brigada“ buvo visiškai užgrobusi valdžią. Vėliau paaiškėjo, kad gauja už didžiulius pinigus per Izraelį netgi tiekė ginklus Lietuvos policijai.

Bet paskui nutiko kažkas, ko nesugebėjo paveikti „brigada“. Pasikeitė vidaus reikalų ministras, ir prasidėjo...

Buvę to meto itin aukšti policijos pareigūnai sako, jog buvo nuspręsta pradėti fiziškai naikinti organizuotų gaujų lyderius, pateikiant tai, kaip banditų tarpusavio reikalus. Teigiama, jog netgi buvo sudaryta operatyvininkų grupė, kuri tai turėjo atlikti, buvo skirti ginklai tam reikalui. Tačiau paskutiniu momentu ministras nesiryžo pasirašyti slapto įsakymo.

Policijos „Blitzkrieg“

Nors ministras, tarkim, nesiryžo išgalabyti kriminalinių „autoritetų“, jis atrišo rankas doriems pareigūnams (toli gražu ne visi buvo nupirkti nusikaltėlių).

Prasidėjo baudžiamosios akcijos. Viena tokių - Gariūnuose surengtas reketininkų sudorojimas. Jai vadovavo negailestingumu pagarsėjęs kriminalinės policijos pareigūnas, vykdė Mobilioji kuopa.

Pasakojimas iš pirmų lūpų - mačiau tai savo akimis.

Pradžioje buvo surengtas dėmesį turėjęs nukreipti manevras - dešimtys policininkų ėmė taršyti anapus Gariūnų turgaus tvoros varške ir pan. prekiaujančias pensininkes iš Baltarusijos. O kai turgaus publika aprimo - esą čia tik varškę gaudo, prasidėjo.

Kaukėti pareigūnai voromis vaikščiojo po didžiulę turgaus teritoriją. Tik žinodamas, kur žiūrėti, galėjai pastebėti - prekeiviais ir pirkėjais apsimetę operatyvininkai voros vadui pirštais rodydavo ženklus, o po to kaukėtieji staiga puldavo. Griuvo prekystaliai ir t.t., iš suverstų prekių jovalo policininkai žaibiškai traukė reketininkus ir staigiai juos vedė į turgaus pakraštyje esančius konteinerio tipo metalinius namukus.

Tai, kas vyko tuose namukuose, operacijai vadovavęs kriminalistas vadino „apdorojimu“. Skardiniai nameliai bildėjo it ten būtų koncertavę japonų būgnininkai. Po keleto minučių iš ten išvesdavo apdorotąjį - rankos už galvos, kojos ant pirštų galų, galva nuleista, bėgte! Jei pažeidė nurodymus, iškart automato buože per makaulę ar nugarą. Apdorotus kišo į narvą. Jis maždaug keturvietis, bet sugrūdo ten daugiau nei dvidešimt banditų. Visa jų puikybė ir įžūlumas buvo išgaravę - varvėjo seilės, kraujas, byrėjo dantys ir t.t.

O operacijai vadovavęs kriminalistas žiūrėjo į juos narve, žiūrėjo, susimąstė ir staiga sako Mobiliosios kuopos vadui: „Pravarykit dar ratą“. Pravarė.

Kai visi reketininkai turguje buvo išgaudyti, į paniką puolė Gariūnų nuovados policininkai (nuolat ten dirbantys ir seniai susidėję su banditais). Iš siaubo dėl to, ką išgirdo, jie jau nė nesuvokė, kad šalia stovi žurnalistas. „Girdėjai, kur jie dabar nuėjo?!!!“, "Kur?", "Barzdą ims!", "Nu, n..., negali būti", "Aš dingstu iš čia", - rusiškai kalbėjosi Gariūnų nuovados policininkai. Abu metė darbą ir pabėgo. „Barzda“ - tuometinis Gariūnų reketininkų bosas.

Operacijai vadovavęs kriminalistas policininkams liepė mušti jį be žymių - daug pinigų turi, prisisamdys advokatų.

Jo pavaldinius, eilinius banditus, pareigūnai talžė bet kaip. Šitą - meniškai. „Alvydai, daryk atsispaudimus“. „Vyrai, mano širdis silpna“. „Mergas p...i širdis sveika, tai ir atsispaudimus gali daryti, šiukšle“, - batu prispaudęs nugarą sakė pareigūnas.

Po to redakcijoje netilo telefonai - Gariūnų prekeiviai ir jų artimieji negalėjo atsidžiaugti. Sakė, jog pirmą kartą gyvenime nereikėjo mokėti duoklių - visi surinkėjai sugipsuoti gulėjo ligoninėse.

Padugnes į vietą pastatė ir VSD

Valstybės saugumo departamento (VSD) Visagino skyriuje tuo metu dirbo vos keli žmonės. Mieste siautėjo „Miačiko“ („Kamuoliuko“) gauja, kuri vertėsi viskuo - nuo cigarečių kontrabandos iki narkotikų. O vietos policija nieko nedarė. Todėl reikalo ėmėsi saugumiečiai.

Jiems sekant nusikaltėlius, šie užpuolė pareigūnus, labai sunkiai sužalojo. Po to Visaginas patyrė Lietuvos rūstybę.

Tai buvo suplanuota VSD ir policijos operacija, dalyvavo ir rinktinės „Aras“ kovotojai. Bolševikinio perversmo („spalio revoliucijos“) dieną, paryčiais, Kelių policija užblokavo visus išvažiavimus iš Visagino (stabdė visus ir baudė už menkiausius nusižengimus), iš Vilniaus atvykę ekonominės policijos pareigūnai ėmė tikrinti parduotuves, barus ir pan. - visur rado pažeidimų ir uždarė juos (kiti, nelaukdami patikrinimo, patys užsidarė). Visagine kilo nerimas - revoliucijos metinės, o išgerti nėra kur.

Saugumiečiai tuo metu užgriuvo Visagino policijos komisariatą - paaiškėjo, kad čia dirba „Miačiko“ gaujos narė, ji slaptus policijos dokumentus perduodavo banditams (dokumentai su grifais „slaptai“ rasti nusikaltėlių namuose).

VSD tuo metu dar turėjo savo atakos grupę - šie vyrai perėjo per „Miačiko“ gaujos narių namus. Netrukus administraciniame pastate, kurio vienas aukštas buvo atiduotas VSD, o kitame - statybos, buvo priguldyta banditų. Kiekvienam buvo skirta po kambarį - gulėjo ant plytgalių prirakinti prie radiatorių.

O paskui prasidėjo apklausos. Po vieną buvo vedami į didelio koridoriaus galą, statomi prie sienos ir klausinėjami. Dauguma buvo daužomi taip, kad net susiriesdavo it kirminai. Net lietuviškai prakalbo, nors prieš tai reikalavo vertėjo.

„Aras“ dirbo visoje šalyje

Padėtis šalyje jau keitėsi, bet provincijos miesteliuose nusikaltėliai to dar nesuvokė. Tai skaudžiai atsirūgo Elektrėnų banditams.

Antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“ kovotojai važiavo specialiu autobusu, sustojo Elektrėnuose pailsėti. Du pareigūnai, nusiėmę liemenes su užrašais „Aras“ ir kt., nuėjo į netoliese esančią kavinę. Paaiškėjo, kad tai vietos nusikaltėlių užeiga, kur policininkams negalima užeiti. Ten buvusi publika iškart užpuolė pareigūnus, apdaužė ir išvarė.

Jau po minutės „ereliai“ graužė automatų vamzdžius ir labai atgailavo. Kavinėje akimirksniu atsirado keliolika „Aro“ kovotojų su visa ekipuote. Jie išrūšiavo kavinės publiką, sustatę prie sienos. Atsirinko reikalingus. Nusivežė į vietos komisariatą, išvarė vietos policininkus, ir užsidarė su atvežtaisiais. Buvo humaniški - visus paskui išvežė į ligoninę.

„Aro“ vadas Viktoras Grabauskas DELFI sakė, jog tai toli gražu nebuvo išskirtinis atvejis. Pasak jo, įspūdingiausia baudžiamoji akcija buvo 1993 m. Alytuje.

Ten vietos gaujos buvo suįžūlėjusios iki to, kad policininkams numušinėdavo kepures ir spardydavo užpakalius. Tada į Alytų atvyko „Aras“. Kaipmat surinko visas padugnes miesto centre, ten paauklėjo, paskui nusivežė į komisariatą ir paauklėjo iš esmės. Keletas buvo prie mirties, bet medikai atgaivino.

Iš ligoninių grįžę nebedrįso šakotis ir prieš vietos policininkus, nes suprato, kad atvažiuos iš Vilniaus, ir tada labanakt.

Tuo sunkiu laikotarpiu „Aras“ dirbdavo net su Kelių policija. „Jie sustabdydavo, ką reikia, o mes paaiškindavome, kad ne jie yra šios šalies šeimininkai“, - sakė V. Grabauskas.

Grubi, bet labai efektyvi fizinė jėga kelis metus, kol nusikaltėliai nenusiramino, buvo naudojama nuolat. Pvz., civiliais drabužiais vilkintys kriminalistai užeidavo į banditų mėgstamus restoranus (normalūs žmonės ten net nebūdavo pageidaujami), išprovokuodavo konfliktą, kildavo muštynės, o tada įlėkdavo „Aras“ ir visiems atia. Panašiai, kaip sename lietuviškame filme, kur į komjaunuolių gegužinę ateina partizanai ir praneša: „Šiąnakt komsomolistai šoks savo paskutinį šokį“.