Įsižeidžia, kad gelbėtojas neleidžia paskęsti

Jei žmogaus paklausi tiesiai, ar nori gyventi, atsakys, jog nori.

Jei veidmainiškai nesimaivys. Nesvarbu, kad virkauja dėl mažų algų ar pensijų.

Žmonės nori gyventi ir onkologinių ligų skyriuose, ir įstrigę tarpekliuose, ir per bombardavimus. Išskyrus keistuolius lietuvius. Yra dvi vietos, kur keistuolis lietuvis praranda savisaugos jausmą ir ima eiti prieš Gamtą.

Tai važiuojamosios kelių, gatvių dalys ir vandens telkiniai, didesni už vonią. Atsistojęs ar atsidūręs važiuojamojoje dalyje tas keistasis lietuvis dažnai išprotėja.

Bet dar labiau išprotėja prie didesnės talpos nei vonia vandens. Pvz., kasmet Kuršių mariose nuo atskilusios ledo lyties surankiojama dešimtys poledinės žūklės entuziastų. Ant ledo dreifuojantys į atvirą jūrą.

Dėl stintos pasiruošusių nudreifuoti į Gdynę. Garantuoju, jog žvejai bus surankiojami nuo lyčių ir būsimą žiemą.

Jei ant marių užsitrauks ledas. Bent kiek storesnis už "Plombyrą". Ir taip pat kas vasarą gelbėtojai, raiti ant vandens motociklų, įkalbinės lietuvius nebristi, neplaukti gilyn į jūrą. Toliau nei 10 m nuo kranto.

O išgėrusiems ar kai jūra audringa, geriau iš viso nelįsti į vandenį. Juolab su mažais vaikais.

Bet jei višta, einanti prieš Gamtą, ima elgtis kaip antis, niekas tokios vištos neįtikins - nerizikuok, raibuke, nes paskęsi. Žmonės tiesiog fiziškai nepakenčia didaktikos.

Ypač per atostogas. Leidžiamas už savo pinigus.

Tad tokiai vištai, pasijutusiai iš principo neskęstančia antimi, gelbėtojas jau asocijuojasi su teroru.

Mažų mažiausiai su Šiaurės Korėja.

"Šakės! Net kurorte nuo komandų nepailsėsi. Darbe viršininkas komanduoja, o per atostogas - gelbėtojas. Rėkia į mikrofoną. Dar 200 eurų bauda grasina.

Kas tu toks, kad man grasintum? Gal aš geriau už tave plaukiu!" - drasko akis atsipūtėliai gelbėtojams. Nes, kaip minėjau, lietuvis yra įsitikinęs, jog kelyje ir vandenyje yra nemirtingas.

Numarinti jį gali tik skiepai ir medikai. O gelbėtojai pajūryje yra tik priedas prie vasaros. Kad vėliavų spalvas kaitaliotų.

"Bet kas aš? Negi bulius, kad pasiusčiau dėl raudono skuduro. Noriu - ir lendu į vandenį. Su visais keturiais vaikais. Jei mažius įkris į naujai išmuštą duobę ar bangos ims visus traukti gilyn, tada atsipeikėsiu.

Rėksiu - gelbėkite! Jei mažius, paliktas be priežiūros, nupėdins iš pliažo į Kretingą, tada irgi verksiu. Bet ne anksčiau. Nes dabar atostogos, vasara ir esu laiminga."

Tad gal iš tikrųjų būtų saugiau, jei prie jūros kartu su gelbėtojais budėtų ir policijos pareigūnas. Oficialiai surašantis raibukėms ir raibukams protokolus, kad jie nėra vandens paukščiai.