Ginklas padeda ne visada

- Po mirtino įvykio Druskininkų savivaldybėje viešai pareiškėte, kad pareigūnų tarnybinio šaunamojo ginklo panaudojimo sąlygos turi būti aiškiai reglamentuotos. Negi tam neužtenka dabar galiojančių įstatymų? - „Vakaro žinios“ paklausė vidaus reikalų ministro Sauliaus Skvernelio.

- Yra keli įstatymai. Policijos veiklą reglamentuoja policijos veiklos įstatymas, viešojo saugumo tarnybos pareigūnų - viešojo saugumo tarnybos, pasieniečių - pasieniečių. Visose jose yra apibrėžtos ginklo panaudojimo sąlygos ir visos jos yra skirtingos. Kalbant apie pasieniečių įstatymą, tai vien jame yra pakankamai skirtingos sąlygos ir laisvas jų interpretavimas. Dėl to manau, kad pareigūnas neturėtų būti toks teisės ekspertas ir teismų praktikos žinovas, bet turėtų labai aiškiai žinoti, kada, kokiais atvejais, prieš ką ir kokią prievartos priemonę panaudoti.

- Pasirodė komentarų, kad prieš daugiau nei dešimt metų pareigūnams, būtinybei esant, leista šauti tik į žudiką, bet neva pakeitus Baudžiamąjį kodeksą ši nuostata sušvelnėjo.

- Tai tikrai nėra tiesa. Tiesiog yra toks reglamentavimas, kad jei šaunate į automobilį, yra vieni ginklo panaudojimo pagrindai, bet jei pataikėte į mašinoje esantį žmogų, tai jau tampa ginklo panaudojimu prieš asmenį. O tai jau visiškai skirtingi panaudojimo pagrindai. Tokios profesinės rizikos negali būti, tad turime viską aiškiai sudėlioti. Tokiais atvejais, jei kyla grėsmė ginamam ar saugomam žmogui, pačiam pareigūnui ar sulaikomas nusikaltėlis priešinasi naudodamas ginklą, vyksta saugomo objekto ginkluotas užpuolimas ir taip toliau, tai ginklo panaudojimas vienareikšmiškas. O kalbant apie transporto priemones, tai šiandien rinkoje ir pasaulyje yra alternatyvų, kurių efektyvumas galbūt net didesnis už šaunamojo ginklo, o pasekmės daug mažesnės nei panaudojus šaunamąjį ginklą. Mes turime pereiti prie tų alternatyvų.

- Kokia jūsų asmeninė nuomonė - ar reikia šauti į sprunkantį automobilį?

- Mano asmeninė nuomonė priklauso nuo aplinkybių. Kas yra tame automobilyje ir kas juo buvo padaryta. Jei juo važiuoja sunkų nusikaltimą padarę asmenys ir kitaip jų sulaikyti neįmanoma, turime galimybę panaudoti ginklą. Prieš automobilį, bet ne prieš asmenį. Reikia įsitikinti, kad taip iš tiesų ir bus padaryta.

Kalbant apie automobilių stabdymą, yra lygiavamzdžiai šaunamieji ginklai, kurių panaudojimas nėra laikomas ginklo panaudojimu. Jie turi specialų užtaisą - dažus arba dujas. Tai ir yra alternatyva - išdaužus stiklą į saloną prileisti dujų arba uždažyti langą taip, kad nebegalima toliau važiuoti. Yra ir priverstinių stabdymo priemonių, tokių kaip „ežiai“, įvairios gaudyklės.

Ginklai, kuriuos mes šiandien turime ir kurie sudaro pagrindinę mūsų tarnybų ginkluotę, - pistoletai ir, neduok Dieve, Kalašnikovo automatas. Apie saugų jų panaudojimą kalbėti tikrai sudėtinga, nes jie nepritaikyti naudoti dinamikoje. Pabandyk iš judančios transporto priemonės ar tamsiu paros metu pataikyti į persekiojamo automobilio padangą. Todėl ir turi būti alternatyva.

Kai mes policijoje pradėjome naudoti elektros šoką sukeliančius prietaisus, pareigūnai iš pradžių į juos žiūrėjo atsargiai. Bet pamatė, kad panaudojus šaunamąjį ginklą pasekmės dažnai būna tragiškos, o elektrošoko panaudojimas yra labai efektyvus. Tad jei dabar paklaustumėte policininkų, ką jie tramdant įtariamąjį rinktųsi, šaunamąjį ginklą ar elektrošoką, atsakymas būtų vienareikšmiškas - elektrošoką.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“