Garsiausi Lietuvos nusikaltėliai. B. Dekanidzė – Lietuvą sukrėtusi žmogžudystė ir kitokia mirties bausmė

Rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų bendrovės „Baltijos tyrimai“ duomenimis, iki gyvos galvos nuteistą H.Daktarą ir beveik tris dešimtmečius karaliavusią Daktarų gaują žino 87 proc. šalies gyventojų. Paskutinį kartą Lietuvos istorijoje myriop nuteistą B.Dekanidzę ir jo vadovaujamą „Vilniaus brigadą“ – 54 proc., o išskirtiniu žiaurumu pagarsėjusius ir iki gyvos galvos nuteistus Panevėžio Tulpinius – 48 proc.

Ketvirtoji vieta sąraše atiteko šių laikų kriminalinėms įžymybėms – Kauno Agurkiniams (42 proc.). Penkti – visuomenę šiurpinę Klaipėdos Gaidjurginiai (28 proc.), juos vejasi Kauno Daškiniai – 27 proc., septinta Kamuolinių gauja – 17 proc.

61-erių H.Daktaro žinomumas didžiausias tiek tarp aukštąjį, tiek tarp nebaigtą vidurinį išsilavinimą turinčių šalies gyventojų – nuo 93 proc. iki 80 proc. Ir beveik vienodai didelis visose respondentų grupėse.

Kūrė valstybę valstybėje

Buvęs „Vilniaus brigados“ vadeiva Borisas Dekanidzė buvo savotiškas nusikaltėlis – filosofas. Jis mėgo sąmprotauti, kad jeigu valstybė negali susitvarkyti, tai būtina kurti kitą valstybę jos viduje ir taip padėti sureguliuoti gyvenimą.

Jis prisiėmė daug nuopelnų, kad Lietuva suklestėjo – vienas jų – išvaikė į Vilnių bandžiusias įsiskverbti čečėmų ir kaukaziečių gaujas.

Kaip ir H.Daktaras Kaune, B.Dekanidzė Vilniuje buvo savotiškas teisėjas, sprendęs ginčus tarp verslininkų. Tačiau, kai jo draugas po eilinio „teismo“ posėdžio B.Dekanidzės paklausė, kodėl priiėmė gana keistą sprendimą vieno verslininko naudai, mafijos bosas atsakė pragmatiškai: „o jis turi daugiau pinigų“.

Suvienijo Vilniaus banditus

„Vilniaus brigada“ burtis pradėjo 9-ojo dešimtmečio viduryje. B.Dekanidzė, Igoris Tiomkinas, taip pat dar Viktoras Polonskis, pravarde Vesnuška, sudarė vis labiau stiprėjančios „Vilniaus brigados“ branduolį.

Tačiau grupuotės smegenys buvo Maskvoje gyvenantis milijardierius Dovydas Kaplanas. Manoma, kad būtent jis kurdavo nusikalstamus planus, o juos įgyvendindavo B.Dekanidzė ir I.Tiomkinas.

Taksi vairuotoju ir Žaliųjų ežerų poilsiavietės gelbėtoju anksčiau dirbęs I.Tiomkinas buvo laikomas „Vilniaus brigados“ kūrėjo B.Dekanidzės dešiniąja ranka.

Dar sovietiniais laikais girtą aukštas pareigas einantį Vilniaus milicijos pareigūną nuginklavęs I.Tiomkinas kartu su B.Dekanidze „Vilniaus brigadą“ ėmė kurti iš karto po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo.

B.Dekanidzė ir jo nurodymus klusniai vykdęs I.Tiomkinas sujungė Vilniuje anksčiau veikusias nusikaltėlių grupuotes, kurios būrėsi „Lietuvos“ viešbutyje, „Ritmo“ kavinėje, Kalvarijų ir Gariūnų turgavietėse. Įžūlus ir sportiškas, „Vilniaus brigados“ kovinių dalinių vadeiva Timocha ir pagal įtaką „Vilniaus brigadoje“ buvo antras žmogus po B.Dekanidzės.

Rengė viešas egzekucijas

Kurdamas valstybę valstybėje, B.Dekanidzė laikėsi bauginimo taktikos. Kalbama, kad kartą buvo surengta vieša pamokoma egzukucija – vienas brangiu kostiumu aprengtas benamis buvo užkastas į duobę taip, kad kyšotų tik galva.

Visiems matant gaujos budelis dalgiu nurėžė jo galvą ir pareiškė, kad taip bus visiems verslininkams, kurie nesilaikys taisyklių.

Ministerijoje – lyg namie

B.Dekanidzės ir jo draugo, milijardieriaus Dovydo Kaplano, klestėjimas prasidėjo 1991 metais, kai Vidaus reikalų ministru buvo paskirtas Vytauto Landsbergio statytiniu vadintas Petras Valiukas.

Vos tapęs ministru, P.Valiukas įsteigė didžiulius įgaliojimus turėjusį kontražvalgybos departamentą, kurio vadovu tapo neseniai miręs D.Kaplano bičiulis Henrikas Margenis.

Iškart po to D.Kaplanas su savo bendrais nuolat lankydavosi VRM ir palanavo valstybės ateitį.

Į užsienį – pirmininko lėktuvu

„Vilniaus brigados“ nariams kelionėms į užsienį net buvo skirtas skirtas lėktuvas, kuriuo paprastai naudojosi tuometis Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis.

Ypač sąžiningus operatyvininkus papiktino 1992 birželio pabaigoje vykęs skrydis. Tuomet H.Margenis išsikvietė du greitojo reagavimo rinktinės „Aras“ pareigūnus ir jiems pasakė: važiuosite į oro uostą.

Ten atvažiavo D.Kaplanas, jau laukė B.Dekanidzė, brigados smogikas Igoris Tiomkinas ir dar du nepažįstami žmonės iš D.Kaplano bendrovės „MS International“.

Lėktuve keleivius aptarnavo stiuartas vyras. Abu „Aro“ pareigūnai bei „MS International“ darbuotojai buvo pasodinti paprastame salone, o D.Kaplanas, B.Dekanidzė ir I.Tiomkinas įsitaisė vadinamąjame prezidentiniame.

Kompanija į Vilnių grįžo su maišu grynųjų ir dar keliomis gražuolėmis. Tačiau nusikaltėlių savivaliavimas baigėsi, kai ministru tapo Romasis Vaitekūnas.

Kovoje su banditais – lūžis

1993 metų spalio 12-osios rytą paleisti šūviai pasiglemžė žurnalisto Vito Lingio gyvybę. Kartu jie pakirto „Vilniaus brigados“ viešpatavimą.

Šis įvykis laikomas savotišku lūžiu visuomenės kovoje su nusikaltėliais.

Atskleidus žmogžudystę pavyko įrodyti, kad banditai negali diktuoti Lietuvai savo valios.

Tuometis Vilniaus policijos vadovas Vytautas Leipus ilgai prisiminė po nuosprendžio ištartus V.Lingio nužudymo užsakovo Boriso Dekanidzės žodžius: „Padirbėjote tikrai neblogai“.

Įsakymas – Jūrmalos viloje

Sumanymas nužudyti žurnalistą V.Lingį buvo sukurptas Jūrmaloje, buvusio SSRS vidaus reikalų ministro Boriso Pugo viloje.

Ją nuomojo tada nepageidaujamu asmeniu Lietuvoje paskelbtas mūsų šalies pilietybės neturėjęs B.Dekanidzė. Čia nuolat rinkdavosi aukščiausio rango nusikalstamo pasaulio atstovai.

1993 metų spalio 2-ąją B.Dekanidzė į šią vilą iškvietė „Vilniaus brigados“ smogiką Igorį Achremovą.

B.Dekanidzė nusivedė I.Achremovą į atskirą kambarį ir griežtai pareiškė, kad jis su Borisu Bobičenka ir Viačeslavu Slavickiu turi atlikti „šlapią reikalą“ (nusikaltėlių žargonu – žmogžudystę).

Po to perdavė dvi V.Lingio nuotraukas prie automobilio, raštelį su žurnalisto adresu, mašinos numeriu, marke, spalva.

B.Dekanidzė dar pasakė, kad apie pusę devynių V.Lingys išeina pasivaikščioti su šunimi.

Vadeiva įsakinėjo ir grasino

I.Achremovas bandė sužinoti, už ką reikia nužudyti V.Lingį, bet B.Dekanidzė jį nutraukė: „Tai ne tavo reikalas. Jei kas nors po nužudymo norės aiškintis, turės reikalų su manimi“.

Žmogžudystei įvykdyti B.Dekanidzė davė 10 dienų.

Tą patį vakarą I.Achremovas grįžo į Vilnių. „Lietuvos“ viešbutyje jis susitiko su B.Bobičenka ir perdavė B.Dekanidzės įsakymą „nužudyti žmogų su šuneliu“.

B.Dekanidzė ragino kuo greičiau įvykdyti įsakymą.

Jau kitą dieną gaujos vadeivos siųstas žmogus I.Achremovui perdavė du pistoletus ir parodė, kaip su jais elgtis.

Po kelių dienų B.Dekanidzė paskambino I.Achremovui ir piktai paklausė, kodėl delsiama.

I.Achremovui buvo pasiūlyta rinktis: arba jis nužudo V.Lingį, arba pats bus nužudytas.

Tada I.Achremovas apsisprendė. Jis nuvyko prie žurnalisto namų, apžiūrėjo vietovę.

Aukos patykojo prie namų

1993 metų spalio 12-osios rytą susitikę I.Achremovas, B.Bobičenka ir V.Slavickis išgėrė po 50 gramų degtinės ir nuvažiavo vykdyti kraupaus nusikaltimo.

B.Bobičenka pasiliko automobilyje, o pistoletais apsiginklavę I.Achremovas su V.Slavickiu nuėjo prie žurnalisto namų sostinės Fabijoniškių rajone.

Pagal planą I.Achremovas turėjo nušauti žurnalistą, o V.Slavickis – jo senbernarų veislės šunį, jei šis pultų ginti šeimininką.

Žudikai aukos laukė gretimoje laiptinėje. Kai V.Lingys išėjo į lauką, I.Achremovas pribėgo prie jo ir maždaug iš dviejų metrų atstumo paleido tris šūvius.

Po to žudikai nuvažiavo į mišką, kur išmetė savo drabužius bei vieną pistoletą.

Kitą pistoletą, kuriuo buvo nušautas V.Lingys, I.Achremovas susuko į šaliką ir liepė B.Bobičenkai išmesti į Nerį.

Svarbiausia – surinkti įrodymus

Pareigūnams iškart atrodė įtikimiausia, kad V.Lingio mirtis susijusi su rašiniais „Respublikoje“ apie „Vilniaus brigados“ narius ir jų šešėlinį verslą.

V.Lingio publikacijos apie nusikaltėlių kontroliuojamą prieštaringai vertinamą firmą „M and S“ žlugdė gaujos vadeivų tikslus.

„Operatyvinių duomenų, kad žurnalisto nužudymą organizavo ir įvykdė „Vilniaus brigada“, buvo gauta tuoj po nusikaltimo. Tačiau viena – turėti operatyvinės informacijos, kita – surinkti įrodymus.

Darbas vyko labai kruopščiai. Įtariamųjų suėmimai prasidėjo, kai jau nebuvo didelių abejonių dėl jų nusikalstamų veiksmų“, – aiškino buvęs policijos komisaras V.Leipus.

Buvęs apreigūnas teigė, kad iš pradžių svarbiausia buvo ne prakalbinti B.Dekanidzę, I.Achremovą, B.Bobičenką ar V.Slavickį.

„Mums labai reikėjo surasti nužudymo įrankį – ginklą. Kai narai ištraukė pistoletą iš Neries, atsipūtėme“, – prisiminė buvęs Vilniaus policijos vadovas.

Tyrėjai jautė spaudimą

„Vilniaus brigados“ siautėjimas ir V.Lingio nužudymas prieš dešimtmetį sukėlė didžiulį atgarsį visuomenėje.

Žmonės buvo beprarandą viltį, kad pareigūnai pajėgūs sutramdyti nusikaltėlius.

„Žmonės sekė V.Lingio bylos tyrimą. Jautėsi ir valdžios susinervinimas, nes tokia įtampa niekam nebuvo reikalinga.

Tyrimo grupė netiesiogiai iš visų pusių buvo spaudžiama – greičiau, greičiau ištirkite. Tuo metu mes jau buvome labai stipriai pasistūmėję, žinojome beveik visas nužudymo aplinkybes, tačiau viešai skelbti pirma laiko nieko dar negalėjome“, – pasakojo V.Leipus.

Dirbo patyrę pareigūnai

V.Lingio nužudymą tyrė grupė, kurią sudarė tuometis Vilniaus apygardos prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vadovas Antanas Klimavičius, šio skyriaus prokuroras Gintaras Jasaitis, Vilniaus vyriausiojo policijos komisariato organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnybos komisaras Jurijus Britovas bei V.Leipus.

Bene sudėtingiausią darbą byloje atliko J.Britovo tarnyba.

Informaciją apie žurnalisto žudikus šios tarnybos pareigūnai surinko tiek per savo agentus, tiek kitais būdais.

Nors tarp tyrimo grupės branduolio bei žemesnio rango pareigūnų vyravo pasitikėjimo atmosfera, vis dėlto siekiant užkirsti kelią galimam informacijos nutekėjimui operatyviniams darbuotojams užduotys buvo duodamos asmeniškai.

Ministeriją paliko nuošalyje

Šiokia tokia trintis buvo tik su Vidaus reikalų ministerijos operatyvinių tarnybų pareigūnais.

Tuo metu ministerijoje nuolat keitėsi darbuotojai, todėl buvo didelis pavojus, jog tyrimo informacija gali pasiekti nusikaltėlius.

Tad Vidaus reikalų ministerijos organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnybos pareigūnų pagalbos beveik nebuvo prašyta.

Laikas tapo sąjungininku

„Kas įvykdė V.Lingio nužudymą, mes žinojome maždaug po dviejų dienų.

Pasitvirtino versija, kad žurnalistas nušautas dėl rašinių, kurie kėlė pavojų „Vilniaus brigados“ vadeivų ekonominiams pagrindams bei trukdė jų tarptautiniams interesams.

Be to, apie žmogžudystę I.Achremovas buvo prasitaręs kitiems „brigados“ nariams. Ta informacija jau sklido“, – pasakojo tuometis tyrimo grupės vadovas A.Klimavičius.

Po V.Lingio nužudymo I.Achremovas, V.Slavickis, B.Bobičenka bei B.Dekanidzė buvo sulaikyti pagal tuo metu galiojusį Prevencinio sulaikymo įstatymą.

Maždaug po dviejų mėnesių jiems buvo pareikšti kaltinimai.

„Šis įstatymas suvaidino didelį vaidmenį byloje. Negalima sakyti, kad be jo nusikaltimo nebūtume ištyrę, bet jis labai pagelbėjo.

Mums tą kartą reikėjo laiko ir, sulaikę tuos asmenis prevencine tvarka, mes jo laimėjome“, – prisiminė A.Klimavičius.

Buvo sučiuptas kavinėje

Kruopščiausiai buvo rengtasi Latvijoje laikinai gyvenusio B.Dekanidzės sulaikymui.

Tai, kad šis mafijos bosas prisidėjęs prie žurnalisto nužudymo Vilniuje, žinojo ir glaudžius santykius su lietuviais palaikę aukšti Latvijos vidaus reikalų ministerijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos pareigūnai.

Būtent jie vienoje kavinėje ir sulaikė B.Dekanidzę. Šis buvo labai nustebęs, tačiau nesipriešino.

Reikšdamas pasipiktinimą sau įprastu stiliumi B.Dekanidzė gąsdino, kad pareigūnai nežino, su kuo turį reikalų, ir prižadėjo visus juos atleisti iš darbo.

Vėliau jo žodžiai iš tikrųjų išsipildė. Dėl įvairių priežasčių beveik visi prie „Vilniaus brigados“ vadeivos sulaikymo prisidėję pareigūnai neteko darbo.

Latviai B.Dekanidzės savo šalyje nedrįso ilgai laikyti. Buvo baiminamasi, jog gali atsirasti aukštų jo užtarėjų, kurie nurodys paleisti sulaikytąjį.

Latviai B.Dekanidzę mūsų šalies pareigūnams perdavė tos pačios dienos vakare. Tai įvyko Latvijos ir Lietuvos pasienyje.

Žudikas bandė laviruoti

Pirmasis apie nužudymo aplinkybes prakalbo B.Bobičenka, tačiau tyrimui jis mažai galėjo padėti.

B.Bobičenka prisipažino, kad prie kažkokio namo automobilyje laukė I.Achremovo bei V.Slavickio. Kai bendrininkai parbėgo uždusę, B.Bobičenka supratęs, jog jie kažką padarė.

Nusikaltimo vykdytojas I.Achremovas prakalbo vėliau.

Iš pradžių per apklausas šis „Vilniaus brigados“ narys elgėsi ramiai. Jis pateikinėjo įvairius alibi, kur buvęs nusikaltimo metu, bandė kitaip gintis.

Buvo matyti, jog per apklausą I.Achremovas įsidėmi kiekvieną pareigūnų žodį, bando suprasti, kokių jie turi įrodymų.

Kiekvieną kartą jis vertindavo susidariusią situaciją – spręsdamas, kaip jam toliau elgtis.

I.Achremovas tarsi laikėsi tokios pozicijos – jūs dirbkite, viską tirkite, o aš palauksiu, pažiūrėsiu, kas jums pavyko. Tada nuspręsiu, ką man daryti.

I.Achremovas prakalbo maždaug po kelių savaičių nuo savo sulaikymo – nebegalėjo apsiginti nuo vis daugėjančių jo kaltės įrodymų.

Prieš teismą – pašaipos

Per apklausas nei I.Achremovas, nei B.Bobičenka, nei V.Slavickis neatrodė palūžę, nebuvo puolę į depresiją ir atvirai neatgailavo.

Bendrininkų nuotaikos nepasikeitė net ir prieš pat teismą.

„Kai byla jau buvo beveik baigta, jiems buvo duota susipažinti su visa medžiaga. Visi trys juokavo, šaipėsi vieni iš kitų, jog pakluso boso nurodymui, ir domėjosi, kas pirmas prisipažino.

Jie atrodė susitaikę su gresiančia bausme ir nebuvo panašu, jog labai dėl to sielotųsi, – tokios kaltinamųjų nuotaikos įstrigo atmintin A.Klimavičiui.

Laikėsi kaip mafijos bosas

Visiškai kitaip tardymo metu elgėsi B.Dekanidzė. Tai geriausiai prisimena jį apklausęs dabartinis generalinio prokuroro pavaduotojas G.Jasaitis.

„Skirtumas buvo akivaizdus. Kai latviai mums perdavė B.Dekanidzę, jis atrodė ir orus, ir atsipalaidavęs. Iš jo pozos ir žodžių buvo galima suprasti, kad mes be reikalo jį laikome už grotų. B.Dekanidzė visomis priemonėmis stengėsi pabrėžti, jog tuoj išeis į laisvę. Atrodė, kad tuo jis tikrai neabejoja.

Galima sakyti, kad B.Dekanidzė buvo filosofas demagogas. Jis daug ir ilgai šnekėdavo. B.Dekanidzė aiškino, kad mafija – būtinas rinkos palydovas, jog jie Vilniuje tik tvarką daro.

Jis bandydavo įtikinti, kad visai kitaip būtų, jei čia ateitų čečėnų mafija. Iš jo kalbų buvo galima suprasti, kad neįmanoma gyventi be banditų kontrolės.

Per apklausas B.Dekanidzė elgėsi kaip mafijos bosas ir net nebandė to slėpti. Jis save laikė pranašesniu už kitus.

Tačiau vieną kartą jis vis dėlto buvo priblokštas ir sutrikęs.

Pasibaigus Prevencinio sulaikymo įstatyme numatytam dviejų mėnesių terminui, aš jam daviau pasirašyti raštą dėl paleidimo.

B.Dekanidzė pasirašė triumfuodamas ir neslėpdamas pasitenkinimo. Jo veide buvo galima perskaityti: „Ar aš nesakiau, kad taip bus?“

Kai pasirašė, aš parodžiau kitą dokumentą – B.Dekanidzė suimamas V.Lingio nužudymo byloje. Jo veidas iškart pasikeitė – pasitenkinimą pakeitė didžiulė nuostaba. Matėsi, kad žmogus yra priblokštas.

B.Dekanidzė tada tiktai ištarė: „Sveikinu už pokštą“.

Su jo bendrininkais bendrauti buvo daug paprasčiau.

Tačiau prieš kiekvieną apklausą mes kruopščiai ruošdavomės, tardavomės, ko klausti, kaip“, - pasakojo yra pasakojęs G.Jasaitis. 

Kai teisme buvo skelbiamas mirties nuosprendis B.Dekanidzei, nei vienas jo veido raumuo nesudrebėjo. Viso proceso metu jis nepripažino savo kaltės ir neišdavė nei vieno savo bendrininko.

Likus kelioms paroms iki B.Dekanidzės sušaudymo, prokuroras G. Jasaitis, siūlydamas ilgiau pagyventi ir galbūt sulaukti mirties bausmės panaikinimo, dar bandė iškvosti mirtininką apie D.Kaplano vaidmenį, tačiau šis tylėjo net ir mirties akivaizdoje. Jam buvo 33-eji.

G.Jasaitis prisiminė, kad B.Dekanidzės elgesys prieš teismą ir po bausmės paskelbimo skyrėsi.

„Skirtumas buvo. Po teismo aš pas jį buvau atėjęs į Lukiškių kalėjimą. B.Dekanidzė tąkart jau buvo pervilktas tamsiai mėlynais drabužiais.

Tada jis mane kažkodėl pavadino Gediminu, nors gerai žinojo mano vardą ir anksčiau vadino teisingai – Gintaru.

Jautėsi, kad B.Dekanidzė psichologiškai nebebuvo toks stiprus ir atrodė palaužtas. Jis tikėjo, jog nuosprendis bus įvykdytas.

Tada jis pirmą ir vienintelį kartą prasitarė iš anksto žinojęs apie tai, kad V.Lingys bus nužudytas“, - pasakojo G.Jasaitis.

Jųdviejų paskutinisų pokalbis, įvykęs jau po nuosprendžio, buvo įrašinėjamas. B.Dekanidzė tuomet kažką kalbėjo apie „Vilniaus brigados“ ryšius su korumpuotais pareigūnais.

„Toks pokalbis įvyko, bet iš jo naudos buvo mažai. Aš tada B.Dekanidzei siūliau papasakoti, ką jis žino apie savo artimiausio bendrininko Igorio Tiomkino vaidmenį nusikaltimuose, apie tuo metu skandalu virtusią ginklų pirkimo istoriją, kitus dalykus.

Pasakiau atvirai – galime tomis temomis pabendrauti, tada ilgiau pagyvensi. Kol kalbėsi, bausmės vykdymas bus nukeltas.

B.Dekanidzė šio pasiūlymo nepriėmė. Jis manė, kad taip elgtis negarbinga. B.Dekanidzė parinko žmogžudystės vykdytojus, auką, ginklą. Dėl to nėra abejonių.

Mes žvelgėme ir į užsienį. Domėjomės B.Dekanidzei artimais asmenimis. Ką galiu pasakyti? Ne visi įtarimai pasitvirtina arba ne visada juos įmanoma patvirtinti“, - sakė G.Jasaitis.

Kiti parankiniai - laisvėje

Už didžiulio visuomenės rezonanso sulaukusį nusikaltimą 1994-ųjų lapkritį Aukščiausiasis Teismas nužudymo užsakovą B.Dekanidzę nuteisė mirties bausme, I.Achremovui skyrė įkalinimą iki gyvos galvos, V.Slavickiui – 14 metų, o B.Bobičenkai – 13 metų ir 3 mėnesius nelaisvės.

I. Achremovui, kuris paleido mirtinus šūvius į V. Lingį, buvo skirta mirties bausmė, tačiau tuo pačiu nuosprendžiu ji pakeista į laisvės atėmimą iki gyvos galvos. 2004-aisiais veikos perkvalifikuotos į naujojo Baudžiamojo kodekso straipsnius ir vilniečiui skirta 25 metų laisvės atėmimo bausmė. 2012 metų balandį I. Achremovas buvo paleistas į laisvę - jis įkalinimo įstaigose praleido 18 metų, 5 mėnesius ir 20 dienų. Jam buvo likę kalėti šešeri metai, 6 mėnesiai ir 11 dienų.

Paskutinę dieną - visiškai ramus

B.Dekanidzė buvo vienintelis mirtininkas, kuris elgėsi kiek kitaip nei jo likimo draugai. Jis buvo paskutinis kalinys, kuriam įvykdyta mirties bausmė.

Pareigūnų vedamas į numatytą bausmės vykdymo vietą B.Dekanidzė buvo visiškai ramus. Vieno grupės narių jis rusiškai paklausė: „Ar tai jau viskas?“ Išgirdęs atsakymą: „Taip, viskas“ jis išoriškai visiškai nesureagavo.

Pareigūnai, kurie matė B.Dekanidzės sušaudymą ir tokį ramų jo elgesį, mano, jog „Vilniaus brigados“ vadeiva iš anksto psichologiškai buvo pasirengęs mirčiai.

Bijojo bendrininkų puolimo

B.Dekanidzė nuo kitų mirtininkų skyrėsi dar ir tuo, kad buvo sušaudytas ne už miesto ribų, o pačiame Lukiškių kalėjime. Kai prokuroras pranešė apie malonės prašymo atmetimą, garsusis kalinys buvo nuvestas į vieną tuščią nuošalią kalėjimo patalpą. Čia jis buvo paguldytas ir sušaudytas.

B.Dekanidzė mirė ne iš karto, o po keliolikos minučių.

„Vilniaus brigados“ vadeivą buvo atsisakyta nušauti įprastoje vietoje – greitkelyje. Pareigūnai baiminosi, kad pakeliui gali būti bandoma jį išlaisvinti.

Norint išvengti tokių netikėtumų nuteistąjį būtų reikėję vežti lydint didžiulei apsaugai. Tai galėjo sukelti kieno nors susidomėjimą. Todėl buvo nutarta bausmę įvykdyti kalėjime.

Po kiekvienos operacijos specialiosios grupės nariai gaudavo piniginį atlygį. Iš pradžių šiems pareigūnams būdavo išmokama nė trečdalio atlyginimo nesiekianti suma. Vėliau ji truputį padidinta. Vykdytojas gaudavo tiek pat, kiek ir kiti grupės nariai.