Apie mirtiną pavojų vaikams negalima net kalbėti

Klaipėdos apskrities VPK informuoja, kad užvakar pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl sukurstymo nusižudyti ar savižudybės. Pareigūnams jauna moteris pranešė, kad neseniai ant į namus grįžusio aštuonmečio sūnaus rankos pastebėjo aštriu daiktu išpjaustytas tris raides. Berniukas mamai papasakojo, kad vaikų darželio teritorijoje drožtuko peiliuku tai padarė dvi jo bendraamžės mergaitės, sužalotą ranką jos dar nufotografavo mobiliuoju telefonu. Mažametis vieną jų pažįsta iš matymo. Mamos iškviesti medikai sūnui suteikė būtinąją medicinos pagalbą. Po kurio laiko moteris nusprendė kreiptis ir į policiją, nes įtaria, kad vaikai gali būti įtraukti į per socialinius tinklus plintantį pavojingą „žaidimą“.

Pasak Klaipėdos apskrities VPK atstovės Andromedos Grauslienės, pajūryje tai jau antras toks tyrimas. Pirmuoju atveju sužalojimų išvengta, rankos tik apipaišytos. Savaitės pradžioje Generalinė prokuratūra informavo, kad šalies prokurorams nurodyta kiekvienu atveju gavus pranešimą apie padarytas nusikalstamas veikas, galbūt susijusias su socialiniuose tinkluose atsirandančia informacija apie savęs žalojimo ir savižudybes propaguojančias grupes, kurios tokį destruktyvų elgesį pateikia kaip „žaidimą“, būtina spręsti dėl ikiteisminio tyrimo dėl sukurstymo nusižudyti ar galimos savižudybės. Šiuo metu Lietuvoje atliekama apie dešimt ikiteisminių tyrimų, kuriuose siekiama nustatyti, ar bandžiusiam susižaloti nepilnamečiui nebuvo darytas nusikalstamas poveikis.

„Vakaro žinių“ paklaustas, kokios priemonės yra veiksmingiausios kovojant su tokiais per internetą platinamais pavojingais „žaidimais“, Savižudybių prevencijos biuro vadovas Marius Strička iš karto įvardijo veiksmingiausią.

„Pirmas vaistas - niekam apie tai apskritai nekalbėti. Mes to prašome, bet nesėkmingai“, - teigė M.Strička.
 

- Tačiau dažniausiai būtent viešumas ir kalbėjimasis padeda išspręsti problemas.

- Pagrindinė bėda, kad policija ir prokuratūra viešai išplatino pranešimus apie pradėtus kelis ikiteisminius tyrimus. Pirmą kartą apie šį „žaidimą“ buvo parašyta prieš metus ir niekas net nesureagavo. Šiemet rašyta daugiau ir vaikai susidomėjo, pradėjo apie tai kalbėti. Ažiotažas sukurtas. Kiekvieną kartą, kai tik teisėsauga ką nors pakomentuoja žiniasklaidai, kyla banga besikreipiančiųjų į psichologus ar kitus specialistus. Mes visi kuriame psichozę, kurios realiai nėra. Komentuodami ir kalbėdami apie šią manipuliaciją, ją populiariname. Pamažu ji tapo populiari ir tarp moksleivių.

Pati geriausia šios problemos prevencijos priemonė - esant galimybei jos neeskaluoti, mažiau šnekėti ir neskatinti vaikų žaisti tokius „žaidimus“. Ilgą laiką mes taip darėme ir sekėsi neblogai. Pedagogai ir tėvai yra informuoti, kaip tokiais atvejais turi elgtis.

- Kalbame mes ar ne, vaikai vis tiek „žaidžia“.

- Jie tai daro ne dėl to, kad kažkas jais manipuliuoja, bet taip atkreipia suaugusiųjų dėmesį. Dažniausiai, jei prasideda koks nors manipuliacinis „žaidimas“, atsiranda ir piktavalių. Nepilnamečių ar neseniai sulaukusiųjų pilnametystės, kurie norėdami pajuokauti ar turėdami kokių kitų silpnybių bando į tas manipuliacijas įtraukti kitus vaikus. Tačiau jų yra mažai, tokių asmenų jau ėmėsi policija bei prokuratūra.

Kad vaikai savęs neskriaustų, vienintelis metodas yra tiesiog apie tai nekalbėti. Kaip ir mada - tai ateina ir praeina. Reikia tik išlaukti. Yra vaikų, kurie turi tam tikrų emocinių problemų, o jei jas eskaluosime, galime sulaukti rimtų padarinių.

- Iš teisėsaugos pranešimų matyti, kad „žaidžia“ vis jaunesni vaikai.

- Tai kita milžiniška problema, kurią sukelia tokių „žaidimų“ reklamavimas ir kurstymas juos „žaisti“. Iš pradžių šis mados reikalas buvo paplitęs tarp vidutinio amžiaus, 13-14 metų, paauglių. Dabar jis plinta ir tarp mažų vaikų. Jei ši problema ir toliau bus eskaluojama, didelė tikimybė, kad ji pasieks ir darželinukus.

- Kas skatina vaikus taip elgtis?

- Mūsų manymu, vaikai tai daro norėdami sulaukti pripažinimo ir dėmesio, greičiausiai tikrai neskatinami kitų asmenų. O mes, keldami ažiotažą, dar labiau keliame jų susidomėjimą elgtis nederamai, pagąsdinti mus, suaugusiuosius. Mes tikrai nesužinosime, ar jie tik „žaidžia“, ar tik šiaip kažką padarė. Tokia jau vaikų psichika, jie tai mėgsta. Prisiminkime, kai patys buvome vaikai, irgi darydavome panašius dalykus. Turime visi nusiraminti, nes tikrai nematome kažkokios didelės manipuliacinės bėdos. Bėda, kai patys vaikai žaidžia ir gali pridaryti bėdos.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“

  Emocinė parama internetu