Šįkart jo dienoraštyje - trečioji diena, kai tenka nuosavu automobiliu vykti į mobilų koronaviruso patikros punktą, o po kelių valandų internete asmeniniame esveikata.lt paciento puslapyje aptikta žinia: "SARS-CoV-2 RNR - Rasta".
Kai jau pagaliau prisiskambinau į karštąją koronaviruso liniją ir užsiregistravau testui, širdį užliejo savotiška ramybė. Pamaniau: "Kaip bebūtų, jau žinosiu tikslią diagnozę ir jau, neduok Dieve, pablogėjus situacijai drąsiai galėsiu kreiptis į medikus".
Paankstino testo laiką
Nežinau ar sutapimas, bet taip belaukiant tos išganingosios 19.30 val., kuomet iš nosiaryklės bus paimtas mėginys, sveikata lyg ir ėmė gėrėti - iki normalios (+ 36,7° C) nukrito kūno temperatūra, lyg ir apmažėjo galvos skausmas. Ramiai sau gurkšnodamas vieną po kito arbatos puodelius su citrina, medumi ir imbieru prie kompiuterio pasidarau darbus ir žvilgteriu į laikrodį - šiek tiek po 16 val. Taigi iki 19.30 val. dar yra laiko, tad pamaniau prigulsiu ir dar bandysiu valandėlę nusnūsti. Tik įsitaisius į patalus, ėmė skambėti telefonas, žvilgteriu: kažkoks nežinomas numeris. Atsiliepiu ir moteriškas balsas pasitikslina mano vardą ir pavardę ir pasiteirauja, ar aš 19.30 val. užrezervavęs vietą koronaviruso testui. Atsakius, kad taip, manęs pasiteirauja: "Ar galėtumėte atvykti atlikti testą anksčiau, nes atsirado laisvų vietų". Atsakau, kad vis vien esu saviizoliacijoje, sėdžiu namuose ir galiu atvykti bet kada. Tada man atsakė: "Galite atvykti ir dabar".
Taigi šoku iš lovos, šiltai apsirengiu, kad, neduok Dieve, nepertrauktų vėjas, ir užsidėjęs veido kaukę bei galvą prisidengęs gobtuvu kaip koks savotiškas nusikaltėlis išskubu prie "Švyturio" arenos esančio mobilaus patikros punkto. Tiesa, eidamas pro duris per akutę ilgai žiūrėjau ir klausiausi, kad nebūtų aplink kaimynų ir niekas net nebandytų užkalbinti. Negi pasakysi, kad galbūt esi "raupsuotasis", tada išvis visi išsigąs ir vėliau žiūrės skersai...
Patikros punkte - lyg šiurpiame filme
"Švyturio" arena nuo mano namų arti, tad jau maždaug už penkių minučų esu prie mobilaus patikros punkto. Dar važiuodamas mintyse pamąsčiau ir retoriškai savęs klausiau: "O gi visai gerai jaučiuosi, ir temperatūros nebėra, ir galva beveik nebeskauda. Gal aš tiesiog pernelyg supanikavau? Galbūt jokio viruso aš nenešioju."
Toliau viskas lyg kokiame šiurpiame filme. Atsistojau į automobilių eilę, buvo gal kokios 4-5 laukiančios transporto priemonės. Tiksliau, eilė judėjo labai greitai - vienas automobilis užtrukdavo gal tik kokias 3-5 minutes.
Laksto nuo galvos iki kojų specialiais kombinezonais apsimaukšlinę medicinos darbuotojai, matosi tik jų akys, laukiančių vairuotojų veidai paniurę... Žodžiu, nori ar nenori, užplūsta nerimas ir panašios mintys: "Gal aš visai net nesergu, o čia atvyksta dauguma sergančiųjų ir mane užkrės".
Visgi, atėjus mano eilei, privažiuoju prie linijos, kurią rankų gestais norodė kombinezonu vilkintis darbuotojas. Dar, kai skambinau į karštąją liniją, man griežtai pasakė, kad mobiliame punkte jokiu būdu nelipčiau iš automobilio, o tiesiog ant balto A4 lapo užrašyčiau savo telefono numerį ir jį per langą parodyčiau darbuotojams. Esą man paskambins ir pasakys, kaip toliau elgtis. Taip pat liepė su savimi turėti ir mobilaus punkto medikams paduoti asmens tapatybės dokumentą.
Taigi, jau bandžiau imti į rankas lapą su telefono numeriu, tačiau prie lango priėjusi darbuotoja parodė, kad atidaryčiau automobilio langą. Dar žvilgterėjau, bandžiau rodyti telefono numerį, tačiau ji balsu pasakė: "Atidarykite langą". Taigi ji man supasakojo, kad ims du mėginius: iš nosiaryklės ir iš burnos gleivinės, pasiėmė dokumentą ir nubėgo į šalia stovintį autobusą. Po kelių sekundžių ji grįžo su kita taip pat nuo galvos iki kojų apsimaukšlinusia kolege, gražino dokumentą ir pradėjo imti mėginius. Dar prieš tai pasiteiravo, ar neturiu jokių kvėpavimo takų ligų. Pasakius, kad ne, ėmė kišti į nosį ilgą šiaudelį. Ištryško ašara, nemalonus jausmas ir net iš inercijos patraukiau galvą. Iš burnos gleivinės imtas mėginys tokių nemalonių jausmų nesukėlė. Mėginio ėmimas truko labai greitai - vos kelias sekundes, o mobiliame punkte iš viso su eile praleidau gal iki 15 minučių.
NVSC paskambinti nesiteikė
Tik išvažiavęs iš mobilaus punkto pasukau į šalia esančią automobilių stovėjimo aikštelę ir puoliau dezinfekciniu skysčiu trinti rankas, purkšti automobilio saloną, valyti vairą ir panašiai. Akys dar ašarojo, nes buvo sudirginta nosiaryklė. Tą mėginio šiaudelį kiša taip giliai, kad atrodo, jog paliečia net smegenis...
Prieš išvykdamas į patikros punktą, plačiau buvau atvėręs buto langus, tad grįžau į gaivius, išvėdintus namus. Pavakarieniavau, atsigėriau arbatų ir pajutau silpnumą, galvos svaigimą, net kojos ėmė linkti.
Dar po kiek laiko pasitikrinau kūno temperatūrą - vėl grįžo prieš parą buvusi aukščiausia + 37,9°C temperatūra. Vėl didžiuliai kiekiai arbatų, medus, citrina, paracetamolio dozės ir šiaip ne taip pavyko užmigti.
Galvoje vis skambėjo karštosios koronaviruso linijos darbuotojos ištarti žodžiai: "Jei testo rezultatas bus neigiamas, sulauksite SMS žinutės, jei teigiamas - su jumis susisieks Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) darbuotojai ir turės jums papildomų klausimų".
Nuo ryto įdėmiai laukiau arba SMS, arba skambučio, bet galiausiai išsiaiškinau, kad testo rezultatus galima pamatyti esveikata.lt, suvedus savo asmens duomenis per bankinius prisijungimus. Tikrinau kas keliolika minučių, vis rezultatų nėra ir maždaug apie 13 val. aptikau užrašą: "SARS-CoV-2 RNR - Rasta". Net pakilau iš lovos ir supratau, kad aš esu dar viena klastingojo koronaviruso auka, galbūt kol kas ir lengvos formos, bet savotiška auka.
Nei žinutės, nei skambučio iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro nesulaukiau net ir praėjus dviem savaitėms. Taigi niekas neklausinėjo apie jokius kontaktus ir panašiai, net nepranešė ar sergu, ar ne.
Jei nebūčiau kompiuteriškai raštingas ar, tarkime, namie neturėčiau interneto, net nebūčiau galėjęs įeiti į esveikata.lt puslapį ir sužinoti, kad sergu koronavirusu... Taip ir iki šiol būčiau likęs nežinioje...
Rašyti komentarą