Sergančiojo koronavirusu dienoraštis (14)

Sergančiojo koronavirusu dienoraštis (14)

Tęsiame rašinių ciklą, kuriame savo mintimis ir išgyvenimais dalijasi koronavirusu sergantis 36-erių klaipėdietis Tomas. Šįkart jo dienoraštyje - mintys apie palengvėjusią ir skausmų nebekamuojamą galvą, žvilgsniai pro langą ir įsimintina gyvenimiška kolegės pamoka.

Praėjus parai laiko po pirmosios antibiotikų dozės suvartojimo, dingo kūno temperatūra, tačiau dar vieną dieną jaučiau galvos skausmus ir bendrą silpnumą.

Antibiotikus, kiek žinau, reikia gerti bent 4-5 dienas, tad reguliariai 9 val. ryte ir 19 val. vakare po maisto dozės su gausiu arbatos kiekiu juos kasdien ir vartojau.

Penkioliktą nuo užsikrėtimo koronavirusu dieną jau pagaliau pasijutau žvalus, ir galva tapo "šviežia", toks jausmas, kad iš jos kas būtų išpylęs smėlį, o ir nuotaika tapo kur kas pakilesnė.

Net žvilgterėjęs per langą pamačiau šviečiančią saulutę ir susimąstęs stebėjau lauke vaikščiojančius žmones, atkreipiau dėmesį į jų iš laimės švytinčius veidus.

Pamaniau: "Kaip jiems gerai, kad gali mėgautis grynu oru ir nevaržoma laisve." Kai tiek dienų išbūni vienas užsidaręs tarp keturių sienų, pradedi suvokti - kiek mes, būdami sveiki, turime visko daug, tačiau įsisukame į nesibaigiančių darbų dienotvarkę ir aplink nieko nebematome. Visas gėris ir grožis tampa tarsi savaiminiu, nebepastebimu reiškiniu.

Atmintin iškilo rugsėjo mėnesio pabaiga, kai vieną itin šiltą dieną vyresnio amžiaus, tačiau savo gyvenimo būdu itin jaunatviška kolegė paprašė pakeliui iš darbo parvežti ją namo. Besišnekučiuojant ji man tarė: "Pažiūrėk, koks nuostabus oras, šviečia saulutė, nuvežk mane prie jūros, atsigersime kavos, pasigrožėsime molu ir saulėlydžiu".

Nenorom, niurzgėdamas visgi sutikau įgyvendinti šį jos norą. Tą vakarą, bevaikštinėjant molu, aš jai tariau: "Ką aš čia darau, krūvos neatliktų darbų, o aš čia nerūpestingai slampinėju... Laukia prie kompiuterio bemiegė naktis, tad greičiau važiuojame namo". Tada ji atrėžė: "Dabar burbi po nosimi kaip koks diedas, tačiau ateis diena, ir šį pasivaikščiojimą prisiminsi su didžiausiu malonumu."

Ir iš tiesų, gydydamasis namuose ir žiūrėdamas pro langą suvokiau, kad turime branginti, vertinti ir mėgautis kiekviena gyvenimo akimirka, nes gali ateiti diena, kai tuo mėgautis niekada gyvenime ir nebegalėsime. Man tai buvo gera ir, kaip dabar paaiškėjo, įsimintina kolegės pamoka.

Tęsinys - rytojaus "Vakarų ekspreso" numeryje.

Šiuo metu skaitomiausi

Šiuo metu skaitomiausi

Šiuo metu skaitomiausi

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder