Ponia kol kas nesilanko Šv. Pranciškaus onkologijos centre. Gyvendama ne Klaipėdoje, apie jį gal ir visai negirdėjo. Bet, išklausiusi ponios, dar sykį įsitikinau, kokio švento darbo prieš dešimtį metų ėmėsi broliai pranciškonai, brandindami "Vilties bėgimo" iniciatyvą.
O miestelėnai, labai įvairiais būdais aukodami centro statyboms, šiandien Savanorių gatvėje regi savo paramos rezultatus - statinius. Į juos gali užsukti kiekvienas, už keliasdešimties metrų, Klaipėdos universitetinės ligoninės onkologiniame padalinyje, išgirdęs pribloškiančią kiekvieną diagnozę.
Šventus darbus atlieka ne tik broliai pranciškonai su nemažu talkininkų būriu (dažnas, beje, taip pat buvęs palytėtas onkologinių ligų), bet ir kiekvienas žmogus, pasiryžęs bėgti miesto gatvėmis. Jau devintąjį kartą už susirgusį bendramokslį vienijasi bėgti paauglių ir vaikų būreliai, prie marškinėlių prisisegę susirgusio artimojo ar draugo portretą bėgs pavieniai žmonės vardan tų, dėl kurių sveikatos meldžiasi Šv. Pranciškaus koplyčioje.
Aštuonis kartus stebėjau susirgusiuosius, vaikus ir suaugusius, Vasaros estrados papėdėje laukiančius, kaip su bėgikais į finišą atplasnoja vėliavos su jų vardais. Veidai nušvinta, nes tos vėliavos atneša viltį.
"Mes bėgame teisinga kryptimi. Džiaugiuosi, kad per tuos kasmetinius bėgimus sustiprėjo ne tik Klaipėdos gyventojų bendruomeniškumas, bet ir dvasinis pasaulis. Pats būdamas dvasiškai stiprus, tos stiprybės gali perduoti ir sunegalavusiam. Tie, kurie nebėgsite, išeikite iš savo namų, plojimais, dainomis skatinkite banguojančią vilties upę", - ragina gegužės 15-ąją įsilieti į šią Vilties šventę Klaipėdoje brolis Benediktas.
Šiuo metu skaitomiausi
Šiuo metu skaitomiausi
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą