Vytas Karaciejus: "Sėkmė ateina ketvirtadieniais"

Taip, gimiau Dzūkijoje. Ten, kur gražios pušelės ir minkštos miškų samanėlės. Tačiau šiandien galiu drąsiai save vadinti klaipėdiečiu, nes čia gyvenu jau trisdešimt trejus metus. Į Klaipėdą atvykau 1975 m. A. Každailis mane pakvietė dirbti į Jūrų muziejų. Ten dirbau apie dešimt metų. Padariau Lietuvos jūrų muziejaus fotografinę ir Baltijos jūros gyvūnų gipsinių bareljefų ekspoziciją.

Ar fotografija buvo jūsų pirmoji meilė?

Taip! Buvau gal kokių aštuonerių... Tėvų išprašiau, kad man nupirktų fotoaparatą. Na, o kai jį įsigijau, pleškindavau viską iš eilės: melžėjas, bulvių kasėjas, kaimynus. Gaila, kad nė viena tų laikų fotografija nėra išlikusi.

Iš ko paveldėjote taiklią savo akį?

O... Mano tėvai buvo paprasti kaimiečiai. Nei apie meną, nei apie grožį, skonį mūsų namuose nebuvo kalbama.

Tėvas kartą parsinešė tokią retą medinę šv. Mergelės Marijos skulptūrėlę. Graži buvo. Natūrali, matinė. Tai ne... Tėvui pasirodė kitaip. Ėmė jis ją ir nulakavo, kad gražiau būtų.

Kur ir ką studijavoje?

Fotografijos ir kitų menų mokiausi Kauno dailės technikume (dabar Aukštesnioji dailės mokykla). Pasirinkau šias studijas todėl, kad fotografai turėjo daugiau laisvės nei kitų specialybių studentai. Mes galėdavome nevaržomai bastytis gatvėmis ir fotografuoti. Šios aplinkybės man, jaunam, imponavo labiausiai.

Gyvenate iš fotografijos verslo jau 16 metų. Ar buvote verslus nuo mažens?

Saldainių - kaip ir visiems vaikams - norėjosi. O aš, kaimynui pakišęs fotografiją už triūsą, žiūrėk, ir gaudavau 20 kapeikų. Nors dokumentų tvarkyti iki pat šiol nepakenčiu. Kartą dėl to gavau iš Mokesčių inspekcijos baudą. Teko pasisamdyti buhalterę.

Daugelio fotografų verslas prasidėjo nuo fotografavimo vestuvėse. Jūsų taip pat?

Ne, man tas biznis nepatiko. Ir ne vien todėl, kad aš negalėčiau dirbti tarp įsilinksminusių, įkaušusių žmonių. Todėl, kad aš labai nemėgstu daryti tų buitinių mažo formato nuotraukėlių. Didelės fotografijos - mano aistra.

Kita vertus, esu gan uždaras žmogus. Nejaučiu poreikio būti didelėse kompanijose. Negaliu net įsivaizduoti, kaip galima dirbti vienoje patalpoje su dar dešimčia žmonių.

Galėčiau gi įsidarbinti kokioje įmonėje, gauti algą, o laisvu laiku fotografuoti... Negaliu. Prie vieno stalo su keliais žmonėmis neišsėdėčiau nė pusvalandžio. Man reikia ramybės. Atskiros patalpos.

Savo įmonę įkūriau 1992 metais. Tuomet kūrėsi įvairūs kooperatyvai. Daug kas bandė kooperuotis. Tačiau aš verslo ėmiausi vienas. Įregistravau įmonę ir ėmiau dirbti. Labai padėjo puiki praktika Jūrų muziejuje. Išmokus iš savęs reikalauti tobulos kokybės bei įvairių technikų, jau nebuvo sunku dirbti.

Kaip išgyvenote sunkų menininkams laiką po nepriklausomybės paskelbimo? Tuomet gerai klojosi tik perpardavinėtojams, o meną atstojo paklausūs kičiniai paveiksliukai.

Neslėpsiu, tuomet vietoj fotoaparato buvau į rankas pagriebęs filmavimo kamerą ir filmuodavau vestuves. O iš filmuotos medžiagos montuodavau filmukus. Taip užsidirbdavau pragyvenimui. O kartais, filmui pavykus, apsiašarojusios močiutės mane ant rankų ir po salę panešiodavo.

Bandžiau ir dokumentinius filmus kurti, tačiau norėjau savo darbus matyti kasdien, todėl po truputį vėl ėmiausi fotografijos. Juolab kad situacija gerėjo. Kūrėsi įmonės. Joms reikėjo geros kokybės darbų interjere. O aš tai galėjau pasiūlyti.

Šiandien daug jaunų fotografų veržiasi į šią rinką. Kuriasi vis naujos fotostudijos, populiarėja šeimos, nėščiųjų, vakarėlių, vestuvių, individualios fotosesijos. Jaučiate konkurenciją?

Ne. Todėl, kad mano sritis - didelio formato fotopaveikslai. O tai gali padaryti ne kiekvienas. Mano klientai yra įmonės. Be to, aš turiu tikrai didelį archyvą.

Koks vaizdas jums mieliausias akiai?

Nesu kryptingas kūrėjas. Esu sukūręs ir grafikos, ir reklamos, ir fotografikos darbų, peizažų, portretų. Tačiau mano fotografijų dominantė yra gamtovaizdžiai. Pajūrio peizažas man mylimiausias. Jį fotografuoti mėgstu labiau nei miestą ar žmones.

Dalyvaujate šalies ir tarptautiniuose fotomeno projektuose. Esate surengęs apie 20 personalinių parodų. 1997 m. jums buvo suteiktas Tarptautinės fotomeno federacijos menininko vardas. Tokio pripažinimo yra sulaukę vos keli klaipėdiečiai fotografai.

Negaliu skųstis. Tačiau aš savęs nelaikau menininku. Esu geras savo srities amatininkas.

Žinia, talento nepakanka sėkmei - reikia įdirbio. Ir dar..?

Per trisdešimt metų įgijau didžiulę patirtį. Žinau, kaip susidaro pats fotografinis vaizdas, kaip jis ryškinasi, kokie būna sluoksniai, koks apšvietimas yra reikalingas konkrečiai fotografijai. Fotografuojant žmones labai praverčia anatominės žinios. Mokantis piešimo teko piešti žmogaus griaučius, kaulus, raumenis, todėl man nesunku yra nei portretus fotografuoti, nei restauruoti fotografijas.

Ir dar mokate įtikti moterims. Jūsų fotografijose visos atrodo lieknos ir gražios.

Gal jos į akis man ir nepasako visos tiesos, - šypsosi. - Žinoma, ir kompiuteriu galima atlikti mažą plastinę operaciją, tačiau reikia išmanyti, kaip tai padaryti, kad nesubjaurotum žmogaus.

Koks jums yra gražus žmogus?

Tas, kuris fotografuodamasis pasineria į žaidimą. Laisvas. Nesusikaustęs. Kartais tenka dirbti su tokiais žmonėmis, kurie, na, tiesiog išsunkia, išvargina tik dėl to, kad nesistengia padėti fotografui jį "pagauti". Po tokių fotosesijų norisi griūti ir miegoti dvi paras.

Ką šiuo metu fotografuojate?

Kuriu fotopaveikslus, dekoratyvines ir temines fotografijas ant sienos, fotovitražus.

Sakote, kad jūsų sėkmė yra grįsta darbu. Tačiau negi ji niekada jūsų neaplanko šiaip, neįspėjusi?

O kaipgi! Kiekvieną ketvirtadienį! Tik išaušta ketvirtadienio rytas - ir jau žinau, kad šiandien teks suktis. Ketvirtadienis - man sėkminga diena.