Regina Doseth: "Mano sėkmės kaina verta knygos"

Turiu nuostabų vyrą ir nuostabius vaikus. Vyriausiajam Andriui - 13 m., Henrikui - 6 m. dukrytei Lėjai - 4 m., o mažajam Matijui dar tik pusantrų metukų. Štai ir visi mano brangakmeniai, lobiai. Nors ne... Pamiršau veltinį.

Iš kus esi kilusi?

Užaugau kaime tarp vištų. Gimiau, tiesa, Klaipėdoje, bet kai mama, nepakentusi tėvo "gastrolių", apsisprendė išsiskirti ir išvažiuoti į Šilalės rajono Tujainių kaimą, ten atsidūriau ir aš.

Kokia ta mano vaikystė buvo? Kokį čia žodį pasakyti?.. Šūdina. Na, buvo bulvių, buvo kruopų, valgyti užteko. Tačiau augau springdama nuo neapykantos savo skriaudikams. Kalbu apie patėvį. Ir kad ir kaip būtų baisu sakyti... apie mamą. Patėvis mušė mus abu su broliu, žiauriai tyčiodavosi, lindo prie manęs kaip prie merginos. Nebuvo kam manęs apginti. Motinai buvo svarbu turėti nors ir tokį vyrą. Mama visa tai žino. Aš jai tiesiai išsakau savo nuoskaudas. Sielos žaizdos yra tokios gilios, jog aš neseniai susirgau pačia baisiausia liga. Manau, kad ją sukėlė būtent šis mane draskantis neapykantos jausmas.

Laukia sunkus ir ilgas gydymas.

Neturiu laiko sirgti. Man tos ligoninės trukdo dirbti. O jei nedirbsiu, nieko nebus. Esu padavusi paraišką pavasarį dalyvauti "Mados infekcijos" renginyje. Noriu pristatyti savo drabužių kolekciją. Vaikai neužauginti. Jiems manęs reikia kaip oro. Aš negaliu mirti. Tik keista, kad būtent dabar, kai esu taip įsibėgėjusi, gyvenimas mane stabdo ir verčia kovoti su liga. Tačiau aš manau, kad man viskas bus gerai.

Regina, bet ir kas nors gera praeityje turėjo būti...

Mano svajonės. Visada svajojau turėti nuosavą namą priemiestyje, būti pati sau šeimininkė, žinoma, turėti mylintį vyrą bei mažiausiai tris vaikus. Matai - mano svajonės išsipildė su kaupu.

Tačiau veltinio meistre, ko gero, nesvajojai tapti?

Potraukis tekstilei, grožiui, madai mane buvo apsvaiginęs nuo mažens. Prisimenu, abi mano močiutės nuolat mezgė, siuvo, verpė, audė. Namuose vijosi siūlų, vilnų kalnai. Aš pati taip pat labai mėgau megzti, siūti.

Buvai darbšti.

Ne tik. Versli - taip pat. Turėjau ir turiu gerą nuojautą, ką ir kaip reikia daryti. Ji, manau, turėjo daug įtakos mano sėkmei. Man augant pinigų nebuvo, bet aš vis vien svajojau, jog kada nors ateis toks laikas, kai aš atėjusi į parduotuvę galėsiu pirkti viską, ko tik širdis geis. Žinoma, ir šiandien, ko gero, negalėčiau sau leisti nusipirkti batų už 2000 litų, tačiau jei paprašyčiau vyro leidimo gimtadienio proga, manau, neatsakytų...

Kartą, būdama paauglė, sugalvojau, kad būtų puiku auginti nutrijas iš jų siūti kailinius, taip užsidirbti pinigų. Manau, kad jei tuomet mama būtų manęs paklausiusi - būtume prasigyvenę. Žinoma, niekas manęs neklausė.

Ką veikei baigusi vidurinę mokyklą?

Neliko kitos išeities, kaip išvykti iš kaimo. Nes likus ten, kitos perspektyvos, kaip tapti alkoholike ar alkoholiko žmona, nebuvo. Labai norėjau stoti į dailės mokyklą Telšiuose, tačiau mama pasakė tiesiai: "Jei nori, stok, bet aš tau nepadėsiu". Todėl aš po metų išvažiavau į Klaipėdą. Mama davė pinigų tik į vieną pusę.

Gyvenau pas dėdę, pas tetą, kol kartą teta rado skelbimą laikraštyje, jog vienai paralyžiuotai moteriai reikalinga prižiūrėtoja. Ją prižiūrėjau dvejus metus. Dirbau pardavėja, fasuotoja, siuvėja, savo siūtas skudurines lėlės pardavinėjau turguje. Ištekėjau.

Tačiau santuoka nebuvo sėkminga.

Per gražiai pasakyta... Mano mama, mušama patėvio, ištvėrė 7 metus. Aš nesiruošiau tiek kentėti. Dviejų kartų ligoninėje nuo sumušimo man buvo per akis. Norėjau gyventi, tad susikroviau visus savo daiktus ir išsikrausčiau. Likau su vaikeliu ant rankų. Ir taip jau susiklostė, jog uždarbiauti išėjau į restoraną. Septynetą metų šokau erotinius šokius. Iš pradžių Lietuvoje, vėliau išvažiavau į mažiau pavojingas Skandinavijos šalis. Išvažiuodavau. Grįždavau. Vaikelį padėjo prižiūrėti mama. Žinoma, už pinigus. Tiems, kuriems labai rūpi, ar šiame gyvenimo etape buvau ir kekšė, atsakau paprastai: kuo kas smirdi, tuo ir kitus tepa. Daugiau jokių komentarų.

Visokių buvo akimirkų. Ašarų. Ilgesio. Ir laimės. Juk pačiai buvo smagu save išreikšti: smagu buvo šokti, smagu pačiai sau siūtis puošnius kostiumus.

Ir štai netikėtai pasirodė Jis...

Iš pradžių pasirodė dar ne Jis, - šypsosi. - Jau ruošiausi fiktyviai ištekėti už vieno islando, nes nelegaliai dirbti jau negalėjau, kai pasirodė mano Oto.

Jis įsimylėjo mane ir ėmė labai pavydėti, kad aš ruošiuosi tekėti už to vyriškio. Na, tada aš pati jam pasiūliau susituokti. Ypatingos meilės nejaučiau. Džiaugiausi jo rūpestingumu, ir man to pakako.

Kodėl nelikai gyventi Norvegijoje, Oto gimtinėje?

Mane traukė namo, o jam buvo nesvarbu kur gyventi. Svarbu, kad su manimi. Vienas po kito pradėjo byrėti vaikai. Iš pradžių gyvenome bute, vėliau įsigijome namą. Aš įsisukau į darbus savo "Veltinio namuose". Oto dirba programuotoju, jam nėra skirtumo, kurioje šalyje gyventi. Esame susituokę jau 8 metus. Su juo esu laiminga.

O kaip "įsimylėjai" veltinį?

Tai, ką iš veltinio galima padaryti, pirmąkart pamačiau tik nuvykusi pas anytą į Norvegiją. Ji man ir parodė, kaip reikia velti. Užsidegiau akimirksniu. Iškart pamaniau: "Velsiu drabužius!" Ir net naiviai galvojau, kad būsiu tokia pirmoji ir kol kas vienintelė taip sumąsčiusi.

Grįžau namo su anytos dovanomis: glėbiu vilnos ir specialaus muilo krepšiu. Nuo to viskas ir prasidėjo. Buvau išvykusi mokytis į Angliją pas veltinio meistrę ir knygos apie veltinio meną autorę Evą. Aistringas pomėgis tapo mano verslu.

Esi vadinama ne tik veltinio meistre, bet ir dizainere. Ką originalaus gali nuvelti?

Galiu nuvelti, sukurti bei išdekoruoti ne tik auskarus, karolius, apyrankes, rankines, skrybėlaites, šlepetes, sijonus, bet ir sukneles, paltus, užuolaidas, apmušalus baldams ar net automobilių sėdynėms. Visa tai nuvelti be siūlės, ir dar išgauti norimą piešinį, nėra jau taip paprasta.

Kiek jau esi surengusi parodų?

Taip neišvardysiu. Reikia lapuką atsinešti.

Nebaisu buvo nerti į nuosavo verslo eketę?

Parduotuvės užsidėdavo didžiausius antkainius, o aš su nutrintomis rankomis vaikščiodavau. Gaila buvo ir savo idėjų, ir biznis iš to menkas buvo. Negalėjau daugiau pakęsti tokios padėties. Atidariau savo parduotuvę. Pradžioje ji buvo labiau panaši į mažą kišenytę, didžiąją dalį užėmė dirbtuvės. Šiandien mano dirbtuvės jau yra įrengtos atskiroje patalpoje. Ėmiau prekiauti meniškesniais, didesniais kūriniais bei vilna. Man sekasi. Negaliu skųstis.

Tai labiau verslas ar saviraiška?

Didžiausia mano duoklė šeimai yra ta, jog aš turėdama šį verslą negadinu niekam nervų. Ką duodu šeimai? Nuvėliau Lėjai suknelę, kepurę. Henrikui šaliką. Namams nuvėliau servetėlių, užuolaidas. Vyras visada žino, kur esu, kai manęs nėra namie.

Tavo skrybėlaites jau dėvi tokios TV ekrano žvaigždės kaip Lidija Rasutis, Vilma Čereškienė. Apie tavo meniškus darbus buvo pasakojama laidoje "Stilius". Didžiuojiesi?

Kai man kas nors sako komplimentus, nemoku jų išklausyti. Raustu. Drovu darosi. Norisi užsidengti rankomis veidą.

Kaip manai, ar tu pati nusikalei savo laimę, ar tai likimas?

Kartais išgirstu sakant, esą kaip man gerai. Esą man nieko nereikia galvoti. Vyras - norvegas. Uždirba. Puikus namas. Gyvena visko pertekusi. O kas buvo iki to? Dar ir kaip teko galvoti!

Savo laimę aš subrandinau. Išnešiojau lyg kūdikį. Išsvajojau. Manau, jog tie, kurie neturi to, ko nori, - mažai svajoja. Nuo vienuolikos metų svajojau apie savo drabužių kolekciją. Tai dar neišsipildžiusi svajonė, tačiau aš nesustosiu svajoti. Dirbti ir stengtis.