Leonas Makūnas: "Sėkmė - tai galia duoti"

Teko dirbti inžinieriumi ir gauti 110 rublių algos, o tuo tarpu šaltkalvis uždirbdavo 170 rublių, - šypsosi.

Esate minėjęs, jog pirmąkart Klaipėdoje atsidūrėte prieš 30 metų. Į uostamiestį atplaukėte savo rankomis pasidaryta valtimi. Jaunystėje viliojo jūrininko dalia?

Gimiau ir užaugau Zapyškyje - miestelyje ant Nemuno kranto. Kone kiekvienas vyras šiame miestelyje buvo žvejys ir turėjo valtį. Vaikystėje žaisdavau su mediniais išskobtais laiviukais. Nenoriu girtis, bet nuo mažens buvau nagingas. Mokantis mokykloje su didžiuliu susidomėjimu lankiau laivų modelizmo būrelį. Ir ne šiaip tik lankiau. Mūsų aštuonmetės mokyklos komanda dalyvaudavo šalies konkursuose ir skindavo aukščiausias vietas. Na, o kartą, jau būdamas studentas, nusprendžiau pasigaminti motorinę valtį. Brolis nupirko skardos, kampuotį. Susikniedijau ją mansardoje, 3,60 metro ilgio, 1,5 pločio. Taigi, atplaukęs į uostamiestį, valtį turėjau palikti Vilhelmo kanale. Amžiui bėgant kartais pagalvoju, jog gal ir simboliška, kad mano pirmoji kelionė į Klaipėdą baigėsi III vandenvietės teritorijoje, bendrovės "Klaipėdos vanduo" padalinyje.

Tačiau jūrinės specialybės nesirinkote. Baigėte Kauno politechnikos institute (dabar Technologijų universitetas) pramonės elektronikos mokslus.

Taip. Tačiau pirmąja darboviete pasirinkau Klaipėdoje buvusią elektrožūklės laboratoriją. Mes bandėme elektros poveikį žuvims, išbandydavome ir gaminome įvairius elektrifikuotus žuvies gaudymo įtaisus, pavyzdžiui, jūrinius elektrifikuotus tralus. Dirbant čia, beje, man teko ir jūreiviu pabūti. Porą kartų po pusę metų buvau išplaukęs į jūrą. Klaipėdoje norėjau gyventi, nes čia buvo vandens. Čia buvo jūra. Tačiau tai, kad netapsiu jūrininku, supratau dar mokydamasis aukštesnėse klasėse. Viename rašinėlyje parašiau: "Jūrininkai ilgam palieka krantą. O aš tokiam ilgam laikui negalėsiu palikti gražiųjų merginų."

Po to tik metus dirbote I autotransporto įmonės Eksploatavimo skyriaus viršininku. Nepatiko?

Ne. Buvau pakviestas į armiją. O, beje, šiame gyvenimo etape mane aplankė pirmoji sėkmė. Kokia? Ogi tokia, jog nereikėjo tuos dvejus metus išsidanginti kur nors į Kaukazą ar Aliaską. Tarnyba man buvo paskirta Palangoje. Įgijau vyresniojo leitenanto laipsnį. Buvau radiolokacinės stoties viršininkas. Tarnavau priešlėktuvinės gynybos kuopoje.

Neabejoju, kad mokėtumėte susekti priešo lėktuvus anksčiau nei filme "Pearl Harboras".

Jeigu tuo metu tokia aparatūra būtų buvusi, mano radiolokacinė stotis japonų lėktuvus būtų pamačiusi už 450 km. O II pasaulinio karo metu radiolokacinės stotys sugebėdavo pastebėti tik 200 km atstumu.

13 metų dirbote bendrovėje "Sirijus". Startinė pozicija: konstruktorius - inžinierius, o galutinė - generalinis direktorius. Sėkmė?

Iš vienos pusės sėkmė, iš kitos - juodas darbas. Taip, kilau karjeros laiptais nuo inžinierių grupės vadovo, technikos direktoriaus iki aukščiausio posto, tačiau man teko liūdna dalia skelbti įmonės bankrotą. Buvo toks laikas. "Sirijui" išsilaikyti nebuvo galimybių, nes ši bendrovė tarybiniais laikais Sovietų Sąjungoje gamino net trečdalį visų galvaninių elementų (baterijų), o Lietuvai paskelbus nepriklausomybę rinka "krito" apie 20 kartų.

Ar kaip vadovas išgyvenote dėl įmonės bankroto?

Tapęs generaliniu direktoriumi, jau po pusės metų supratau, kad įmonės neišgelbėsiu. Dar ir dėl to, kad gamykla buvo pasenusi. Tai paaiškinau pagrindiniams bendrovės savininkams - Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacijai. Jiems pasakiau, kad norint įmonę atgaivinti, reikia skelbti bankrotą. Per jį bus galima nusikratyti skolų, nereikalingo turto. Paskelbus bankrotą, man teko išeiti, tačiau tai buvo pavyzdinė bankroto byla. Žmonėms buvo sumokėti visi atlyginimai. Manau, kad net ir genijus nebūtų sugebėjęs išgelbėti šios įmonės. Taip, psichologiškai buvo sunku. Teko nuolat mažinti darbuotojų skaičių.

Ir vis dėlto kodėl jūs taip sėkmingai kopėte karjeros laiptais?

Gal dėl to, kad nenurimdavau. Man vis rūpėdavo ką nors nuveikti. Visada domėjausi naujovėmis. Nebijojau rizikuoti, pasakyti savo nuomonę.

Ar manote, kad lyderiais gimstama?

Truputis Dievo dovanos ir truputis sėkmės nemaišo, bet vis tiek manau, kad būti lyderiu galima išmokti.

Po "Sirijaus" dirbote Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacijoje įmonių valdymo departamento direktoriumi, vėliau "Klaipėdos medienos" ekonomikos direktoriumi, savivaldybėje administracijos direktoriumi. Dažnai keitėte darbus...

Darbus keisti nėra lengva. Tačiau ieškoti darbo man tikrai nebuvo sunku. Sėkmė ir čia man šypsojosi: visada gyvenimas man pasiūlydavo kokį nors variantą. Na, kad ir po "Sirijaus" bankroto. Nuėjau pas jo savininkus ir pasakiau: "Ar jūs pasiūlysite man darbo, ar man pačiam ieškotis?" Na, kadangi jie neturėjo įmonių valdymo padalinio, pasiūlė man sukurti padalinio struktūrą, strategiją. Sukūriau. Priėmė. Ir aš ten nepaprastai daug išmokau. Aš vėl buvau priverstas įsigilinti į tai, ką ne taip gerai išmaniau: į finansinius, ekonominius dalykus. Taip pat planavimo organizavimo, rezultatų kontrolės. Pats sukūriau planavimo sistemą. Netgi baigiau buhalterių kursus.

Darbą savivaldybėje laikote vienu iš sunkiausių. Kodėl?

Didelė atsakomybė ir surištos rankos neleido man veikti. Trikdė ir tai, kad savivaldybėje dirbo mano žmona. Todėl kai iš "Klaipėdos vandens" išėjo buvęs generalinis direktorius J. Nausėda (aš tuomet buvau "Klaipėdos vandens" stebėtojų tarybos pirmininku), ėmiau dairytis naujo kandidato į šį postą. Stebėjau tų, kurie pasisiūlė, savybes, ir galiausiai pagalvojau, o kodėl gi aš pats negalėčiau. Nuėjau pas merą ir pasakiau. Jis sutiko.

Kaip sviestu patepta.

Duona visada su pluta, kad ir sviestu patepta, - šypsosi.

Koks esate vadovas?

Pagal horoskopą esu Dvyniai, o tai prieštaringa natūra. Manoma, kad vadovas Dvyniai - tai kai kas nesuvokiama... Anksčiau manydavau, kad esu liberalus, demokratiškas. Bet dabar manau, kad esu visoks. Vienoj situacijoj leidžiu savo darbuotojams siūlyti, priimti tiek gerus, tiek blogus sprendimus - leidžiu patiems įsitikinti, jog klysta. Mėgstu su paprastais darbuotojais pasikalbėti apie įmonės gilumines problemas. Nes blogos žinios turi iki vadovo ateiti kuo greičiau, o geros - kuo lėčiau. O sudėtingose situacijose galiu būti gana autokratiškas ir kategoriškas.

Kaip suprantate sėkmę?

Tikrosios sėkmės neįmanoma patirti tik gaunant. Juk vienam nesmagu džiaugtis. Sėkmės galią pajauti duodamas. Nes gaudamas tu ir taip patiri sėkmę, o dalindamasis sėkme ją dar teiki ir kitam žmogui. Sėkmė ir laimė išauga dukart.

Sėkmingi žmonės turi vidinio tvirtumo jausmą, kuris išorėje pasireiškia optimistine pozicija. Ar atpažįstate save?

Kai kas pastebi, kad esu minkšto charakterio, - šypsosi. - Tačiau kritiniais atvejais ar esant pavojui, neprisimenu, kad būčiau kada nors sutrikęs ir tapęs grupei našta.

Kokios jūsų sėkmės prielaidos?

Kruopštumas, žinių siekimas ir atsakingumas. Visada viską kruopščiai tikrinu, įvertinu, pasveriu.

Tikrosios sėkmės neįmanoma patirti vien skinant pergales karjeroje. Koks yra jūsų laimingos santuokos receptas?

Šeimoje reikėtų išmokti protingai pyktis. Kaip? Reikėtų ginčytis dėl to, dėl ko verta ginčytis. Na, ir sugebėti atleisti. Sugebėjimas atleisti yra didžiulė dovana. Pirmiausia pačiam sau.