Laimonas Gricius: "Kiekviena svajonė - reali"

Galimybei nugarą atsuka tie, kurie dar nėra pasiruošę ką nors keisti. Kiti, ją išvydę, išsigąsta. Treti jos net nemato.

O jūs dažnai ją įžvelgiate?

Gyvenu budėjimo režimu - esu pasirengęs pasitikti.

Kokioje aplinkoje gimėte, augote?

Mano tėvas turėjo statybų ir restauravimo įmonę. Mama sukosi namuose. Na, o aš nuo pat mažens bandžiau prekiauti. Pradėjau nuo kramtomosios gumos pirmoje ar antroje klasėje. Pigiau nusipirkdavau iš prie turgaus besisukiojančių čigonų ir brangiau parduodavau mokykloje.

Mergaites pavaišindavote?

Ne. Pats jos labai norėjau, bet kad galėčiau nusipirkti, turėjau užsidirbti.

Kokia buvo jūsų pirmoji darbovietė?

Studijuodamas verslą ir administravimą Kauno technikos universitete, tapau "Omnitel" pardavimų agentu. Baigęs mokslus svajojau keleriems metams išvykti dirbti į Ameriką. Nieko ypatinga nesitikėjau. Būčiau sutikęs net juodžiausius darbus dirbti tam, kad pamatyčiau šalį. Tačiau tuometinis "Omnitel" Šiaulių filialo vadovas Giedrius Makauskas pasiūlė man nuolatinį darbą. Tapau paslaugos "Extra" vadybininku Šiaulių regione. Tai buvo puikūs metai. Mes kėlėme sau didžiulius tikslus. Ir juos viršydavome. Šiaulių regionas man pasidarė per mažas. Išvykau į Vilnių. Ėmiau dirbti pardavimų skyriuje. Vėliau, per šešerius metus, aš keturis kartus keičiau pareigas. Paskutinė mano pozicija Vilniuje buvo verslo klientų vadybininkų koordinatorius.

Kaip tapote Klaipėdos regiono atstovybės vadovu?

Viską nulėmė piešinys... Nupiešęs jį, aš palikau ne tik sostinę, bet ir "Omnitel". Atvykęs į Klaipėdą, įsidarbinau "ICG kompiuteriai" Klaipėdos filialo vadovu. O nepraėjus nė metams, sulaukiau pasiūlymo užimti "Omnitel" Klaipėdos regiono atstovybės vadovo vietą.

Apie kokį piešinį kalbate?

Žinomas "koučingo" (asmeninio efektyvumo) treneris Darius Čibonis per mokymus pasiūlė nupiešti savo svajonę. Piešinyje reikėjo pavaizduoti, ko tu pasieksi per penkerius metus, ką turėsi po dešimties metų.

Neatrodė, kad užsiimate niekais?

Atrodė šiek tiek juokinga. Tačiau būtent tada aš pats sau pirmąkart leidau garsiai pasakyti, kur norėčiau gyventi ir dirbti.

Ką gi jūs nupiešėte?

Miestą prie jūros, naują būstą ir karjeros kilimą.

Ir to pakako?..

Iki tol pamąstydavau, jog gyventi pajūryje būtų puiku, tačiau nebuvau tikras, ar kada nors čia apsigyvensiu. Piešinyje ši svajonė turėjo būti įgyvendinta iki 2010 metų. O tapo realybe jau 2007 m. pradžioje, praėjus vos pusmečiui po mano piešimo.

Žinoma, neužtenka nupiešti svajonę. Turi ją nešiotis su savimi, pasąmonėje. O terminas - tai tam tikras įsipareigojimas. Pirmiausiai - sau. Kai apsisprendžiau vykti į Klaipėdą, jau šešerius metus gyvenau Vilniuje. Įrengtas būstas, dukra Eva lankė darželį, mano žmona Eglė ir aš turėjome puikias darbo vietas... Gyvenimu tikrai nesiskundėme.

Kodėl gi ryžotės pokyčiams?

Vilnius nebuvo mielas nei man, nei Eglei. Na, ir vieną dieną man paskambino vienos įmonės personalo vadovė ir paprašė manęs ką nors rekomenduoti į jų verslo skyriaus Vilniuje vadovus. Rekomendavau. Sykiu užsiminiau ir apie tai, jog jei reikės žmogaus Klaipėdoje, - tegu praneša. Po savaitės sulaukiau jos skambučio. Ir atsidūriau Klaipėdoje.

Kokių savybių turi turėti žmogus, kad sugebėtų pasinaudoti gyvenimo jam teikiamomis galimybėmis?

Ryžtu. Tikėjimu. Ambicijomis. Tikriausiai šias savybes paminėtų visi kai ko gyvenime jau pasiekę žmonės. Be ambicijų, be tikslo nieko nepasieksi. Žinoma, reikia ir įžvalgumo, ir gyvenimiškos patirties, ir vidinės charizmos. Reikalinga visų šių savybių dermė.

O gal jūs gimėte su marškinėliais?

To neužtenka. Gali gimti naftos magnato šeimoje arba atsidurti reikiamu laiku reikiamoje vietoje ir tarp reikalingų žmonių, bet jeigu nemokėsi tuo pasinaudoti, - nieko nebus. Skursta ne tas, kuris neturi pinigų, o tas, kuris neturi svajonių. Yra tikrai nemažai materialiai iki gyvenimo galo apsirūpinusių žmonių, arba "gimusių su marškinėliais", kurie nesijaučia laimingi.

Jeigu jūsų paprašyčiau suformuluoti sėkmės prielaidas...

Pasiruošimas pokyčiams. Daugelis žmonių bijo palikti vadinamąją komforto zoną: gerą darbą, puikiai įrengtus namus... Bet jei esi pasiruošęs pokyčiams, gali gauti dar geresnį darbą, susikurti dar puikesnius namus...

O nematerialios vertybės? Pavyzdžiui, koks jūs esate vadovas, kaip bendraujate su savo pavaldiniais?

Stengiuosi būti teisingas. Ir jiems, ir sau. O į darbą žiūriu kaip į žaidimą: ir čia yra priešininkų, konkurentų, treneris, teisėjai... Mūsų kompanija laikosi taisyklės, jog kiekvienas žmogus turėtų norėti dirbti - arba norėti žaisti. Juk darydamas tai, kas tau patinka, gali pasiekti daugiau ir lengviau. Žinoma, per prievartą taip pat galima siekti užsibrėžtų tikslų. Tačiau tai ne mūsų kompanijos priemonės.

Ar darbas ir yra jūsų didžiausias pomėgis?

Ne. Su šeima keliaujame į egzotiškas šalis. Laisvalaikiu šaudau. Esu sportinio dažasvydžio komandos narys, treniruojamės, važiuojame į turnyrus...

Ar jau apsipratote Klaipėdoje?

Kol kas su šeima įsikūrėme Palangoje. Klaipėda ir anksčiau man nebuvo svetima, dažnai čia lankydavausi. Tačiau dabar galiu drąsiai pasakyti, kad tai ypatingas miestas, turintis išsiskirtinę dvasią: nuoširdūs žmonės, dinamiškas gyvenimo būdas... Esu įsimylėjęs šį miestą.