Ingrida Railienė: "Kas turi svajonę, tas turi pakankamai..."

Viską sukūriau pati. Apgalvojau kiekvieną smulkmenėlę. Šis procesas man suteikė daug malonumo, - šypsosi.

Ar galėtumėte sakyti, jog darbas yra jūsų gyvenimas?

Išties negalėčiau pasakyti, kada prasideda ir kada baigiasi mano darbo diena. Man darbas yra gyvenimo būdas, hobis, malonumas.

Polinkį puoštis ir puošti kitus paveldėjote iš tėvų?

Užaugau paprastoje šeimoje. Anksti netekau tėvelio - buvau vos šešerių. Iš jo, manau, paveldėjau kruopštumą. Jis labai gražiai piešė ir buvo nepaprastai geras konstruktorius. Mano tėvelis buvo jūreivis. Išplaukęs į jūrą, mėgo konstruoti laivų modeliukus. Dar ir dabar tie laivai stovi namuose. Tėtis man yra padaręs ir vaikiškų baldelių, ir žaisliukų, kurie šokinėja, sukasi... Deja, jo likimas baigėsi tragiškai. Jis sudegė per karinius mokymus netikėtai sprogus sprogstamajam užtaisui.

Mama augino mane viena. Dirbo paprastą darbą. Ji labai stengėsi, kad man nieko netrūktų, bet, matyt, nuo mažens troškau siekti to, ko neturiu. Būdama devynerių, pabėgdavau iš kiemo į netoliese esančią siuvyklą. Ir turėjau drąsos ten dirbančių siuvėjų paprašyti skiautelių. Siūdavau lėlėms drabužėlius. Sulaukusi paauglystės, ėmiau karpyti mamos sukneles ir iš jų siūtis sau drabužius tam, kad galėčiau pasipuošti mokykliniuose vakarėliuose. Norėjau išsiskirti. Dvylikos metų užsirašiau į pirmuosius siuvimo kursus, skirtus suaugusioms moterims. Trylikametė jau turėjau siuvimo, sukirpimo ir modeliavimo diplomą!

Taigi po vidurinės nė neabejojote, ką pasirinkti.

Nors buvau pirmūnė, po devynių klasių išėjau mokytis siuvimo amato. Baigiau siuvėjų mokyklą. Tik vėliau, būdama dvidešimt penkerių, baigiau universitetą - Socialinių mokslų fakultete įgijau vadybos specialybę.

Sukūrėte savo verslą. Nuo ko pradėjote?

Nežinau, kaip būtų susiklostęs mano gyvenimas, jeigu nuo mažumės nebūčiau turėjusi tiek praktikos... Modeliuoti ir siūti, kaip sakiau, pradėjau paauglystėje - draugėms. O baigusi siuvimo mokyklą, dirbau eksperimentinių drabužių cechelyje. Buvome penkios siuvėjos, turėjome modeliuotoją, kuri nupiešdavo drabužį, o mes siūdavome. Iš mūsų reikalavo idealios kokybės. Tuomet prasidėjo privatizavimas, siuvyklos net nešildė, algos negaudavome po tris mėnesius...

Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera?

Pagalvojau, kam čia man kankintis, ir išėjau. Iš pradžių siuvau namie, paskui išsinuomojau kambarį pas tokią močiutę. Per penkerius metus klienčių atsirado tiek, kad viena jau nesuspėjau. Išsikėliau į didesnes patalpas, bet ir tos greitai tapo per ankštos...

Tuo metu mokiausi universitete ir susipažinau su būsimuoju savo vyru. Jis mane ir paskatino plėsti veiklą. Prisimenu, abu svajojome: kaip būtų puiku nusipirkti kokių trijų kambarių butuką ir jame įkurti jaukią siuvyklėlę... Bet neturėjome pinigų. Nei turtingų tėvų, nei dėdžių, kurie būtų paskolinę verslo pradžiai.

Tačiau turėjote svajonę.

Yra sakoma: jei turi svajonę, - tai jau šį tą turi, - šypsosi. - Tai tiesa.

Iš kurgi gavote pinigų?

Pasiėmėme paskolą. Nors baimės akys buvo tokios didelės... Kaip šiandien prisimenu: pinigų turime, o iš nežinios net verkti norisi. Buvo tikrai baisu.

Sakoma, drąsus ne tas, kuris nebijo.

Ačiū Dievui, turiu tokį vyrą, kuris mane labai palaikė. Ir padėjo vadybos klausimais. Įdėjome daug triūso. Per naktis nemiegodavome, galvodavome, kaip čia viską geriau padarius. Kartais rytą atsikeldavau tokia pavargusi, kad jau išvis nieko nenorėdavau daryti. Bet mes niekada nenuleidome rankų.

Skeptikai nelinkę tikėti, jog vien savo rankomis galima sukurti sėkmingą verslą.

Tačiau manasis yra būtent toks.

Šiandien pati jau nesiuvate? Esate bosė...

(Juokiasi.) Aš priimu klientes. Mes geriame kavą, kalbamės - ir ne tik apie drabužius... Nubraižau norimo drabužio modelį, pasiūlau idėjų, patariu, kaip derinti aksesuarus. Kartais ir pati su kliente vaikštau po parduotuves ieškodama batelių ar vėrinio.

Sykį man kilo mintis, kad tam tikra siuvimo proceso dalis galėtų vykti be manęs. Bet supratau, kad tai neįmanoma. Klientės nori, kad aš dalyvaučiau.

Ar Klaipėdoje jaučiama konkurencinė kova tarp dizainerių?

Kad aš neturiu laiko kovoti, - šypsosi. - Mano kova yra mano darbas. O konkurentų - tegu tik jų būna!.. Visos Klaipėdos aš viena neapsiūsiu. Žmonės skirtingi. Ir klientai, ir dizaineriai. Gerai, kai yra iš ko rinktis.

Ne kiekviena moteris išgali siūdintis pas dizainerę...

Vienos susitaupo vienai suknelei per metus. Kitoms lankytis pas salone yra laisvalaikio praleidimo būdas. Kai kurios moterys pas ateina dar nuo tų laikų, kai siūdavau namie ar nuomojausi kambarėlį pas močiutę. Kelioms jau esu pasiuvusi ir po antrą nuotakos suknelę - antrai santuokai, - šypsosi.

Ką jums labiausiai patinka kurti?

Vakarines ir vestuvines sukneles. Mane pakeri būsimos šventės nuotaika. Įsivaizduoju, kokia graži bus moteris, kokia laiminga...

Ko nori moterys?

Pirmiausiai - būti lieknos, - šypsosi. - Drabužis būtinai turi jas liekninti! Ir dar jos nori būti išskirtinės.

Dėl ko dizaineris susipyksta su klientu?

Būna, ateina graži, liekna ir turtinga moteris, tiksliau - turtingo vyro žmona. Jai nieko netrūksta, bet ji viskuo nepatenkinta. Kad ir ką jai siūlytum, - bus blogai. Bendrauti su tokia dama nepaprastai sunku. O šiaip aš pažįstu savo moteris, ir žinau, kuriai geriau neprieštarauti.

Kaip atsipalaiduojate po darbų?

Vasarą rytais mėgstu pabėgioti. O rudenį... O rudenį lyja, - šypsosi. - Ketinu pradėti lankyti jogą. Dar lankau pas dailininkę piešimo pamokas.

Ir dar esate aistringa keliautoja?

Dukart per metus su vyru lekiame kur nors pailsėti. Atostogų metu išjungiu telefoną ir įkišu į stalčių. Vos tik sėdu į lėktuvą - viską pamirštu. Esame aplankę nemažai šalių. Labiausiai patiko Meksika, Juodkalnija, Monakas ir Norvegija.

Kas jums pačiai siuvo nuotakos suknelę?

Ne aš! - juokiasi. - Jau vien dėl to, kad prieš savo vestuves turėjau aprengti visą svitą - mamą, drauges ir taip toliau... Turėjau daug darbo!.. Be to, yra toks prietaras, kad vestuvinės suknelės sau negalima siūtis. Kreipiausi į Ainą Zenčiukaitę.

Toks įspūdis, kad nuo pat vaikystės kryptingai ėjote į tikslą. Tikriausiai jaučiatės laiminga.

Žinote, aš retai apie tai susimąstau. Apie tai, kaip gera daryti tai, ką išmanai geriausiai. Bet kartais tai primena kiti.