Grožio maratonininkė Viktorija Vaišvilaitė - Skirutienė

"Maža to. Kiekvienas turėtume išmokti dalintis savo mažais atradimais, sukauptomis žiniomis, išjaustais kūriniais, nes tik tuomet darbai įgyja prasmę. Joks menas neegzistuoja be suvokėjo", - šypsosi šiuo metu į kūrybinės fotografijos meną besigilinanti moteris.

Viktorija laiminga. Praėjusį savaitgalį ji dalyvavo Taline vykusiame konkurse "Baltijos vestuvių fotografija 2009". Ir iš ten grįžo triumfuodama. Tarptautiniame konkurse jos fotografija "Melodija viena"susišlavė net tris pagrindinius apdovanojimus ir pelnė Viktorijai geriausios reportažinių nuotraukų fotografės bei geriausios Lietuvos vestuvių fotografės vardą. O "Dviese kelyje" laimėjo Didįjį prizą. Viktorija buvo pripažinta geriausia Baltijos vestuvių fotografe 2009 metais.

Pokalbio susėdame jos namo palėpėje įrengtoje bibliotekoje. Prieš akis - tamsiai žalia gigantiška knygų spinta. Per vidurį pastatytos tokios pat sodrios spalvos kopėčios. Pačiame spintos viršuje įrengti du maži balkonėliai. Juose mėgsta miegoti Viktorijos vaikai: ketverių Viola ir šešerių Nojus. "Jie sako, kad ten miegant jiems sapnuojasi gražesni sapnai", - šypsosi Viktorija.

Tavo biblioteka tikrai įspūdinga. Rytietiško stiliaus baldai. Didžiulį medį juosiantis suoliukas lyg parke. Čia jaučiuosi lyg būčiau atsidūrusi mistiniame Hario Poterio pasaulyje ar bent 19 amžiaus Angliją vaizduojančioje filmo aikštelėje.

Mėgstu prisikviesti svajones ir jas įgyvendinti. Gera susikurti savo pasakas. Viena iš jų - ši biblioteka. Rengdama šią erdvę galvojau ir apie mūsų vaikelius. Kol kas čia, prie rašomojo stalo, naktinėju viena, tačiau tikiu, kad pradėję lankyti mokyklą ir vaikai čia pasisems įkvėpimo užsibūti prie knygų, jaus malonumą drauge ruošti pamokas. Ne visada vaikams knygų skaitymas, mokyklinės užduotys atrodo pats mėgstamiausias užsiėmimas. Tačiau kartais ir ne visiškai viliojančius dalykus galima tokiais paversti. Tereikia susikurti savus ritualus. Nuoširdžiai tikiu, kad vaikai tokioje aplinkoje užaugę pamils knygų pasaulį. Nors kol kas jie čia mieliau dūksta nei skaito.

Šeima man - viena esminių vertybių. O namai - ilga besitęsianti pasaka. Juose apstu savas istorijas turinčių daiktų. Tai namai, kuriuose kiekviena smulkmena kalba.

Tavo namuose nemažai rytietiško stiliaus daiktų. Ar tai dar viena tavo aistra?

Mano gyvenime yra nemažai Rytų. Tačiau rytietiškumo namų interjere nesureikšminu. Tolimųjų Rytų šalys man dovanojo daug patirčių ir atradimų. Yra tekę nemažai keliauti po Tailandą, Malaiziją, Singapūrą, Taivaną, Indiją. Kažkas mane traukia į tuos kraštus. Tačiau kol kas dar negaliu pasakyti kodėl. Mėgstu palaukti atsakymų. Patinka, kai jie mane užklumpa netyčia. Tada pasimėgauju lengvu atradimo džiaugsmu.

Na, tavyje kažko rytietiško tikrai yra.

Ir tenykščiai žmonės man tą patį sakė. Atrasdavo ir išvaizdos panašumų. Sakė, kad net panašiai kaip jie kalbu.

Kai tenka matyti kokius nors rytietiškus meno kūrinius, tiesiog širdis tirpsta. Viskas taip artima. Net mėgstamiausias mūsų šeimos maistas yra sušis, jūros dumbliai. Net juokinga būna mums su vyru žiūrėti į savo vaikelius, entuziastingai pagaliukais gaudančius ryžius lėkštėje. Tačiau abu esame sau širdžiai atradę šalių šalį, ir tai, beje, nėra Rytai. Tai Islandija. Negaliu rasti konkretaus paaiškinimo, kodėl mums ten buvo taip gera, bet Islandijoje jaučiau visišką pilnatvę.

Vis kartoji, kad gyvenimas dovanoja labai daug malonių netikėtumų.

Gyvenu atmerktom akim ir vis sulaukiu staigmenų. Sutinku nuostabių žmonių, gaunu netikėtų paskatinimų kūrybai. Nežinia, kur likimas nuneš. Mano gyvenime dažnai nutinka taip, jog kažkas kažkur pakviečia. Dauguma mano gyvenimo kelionių - ne atostogų išvykos. Nuo mažens atsidurdavau tolimose šalyse pakviesta mokytis, dalyvauti sporto varžybose, konkursuose, sulaukusi pasiūlymų pasidarbuoti, dalyvauti seminaruose, pastaruoju metu - fotografuoti.

Kokioje šeimoje užaugai?

Augau gana spartietiškai. Buvau auginama kaip maratonininkė. Šiuo atveju kalbu ne tik apie sportą, bet apie gyvenimo filosofiją. Bėgiojau nuo penkerių. Atsimenu tokią istoriją. Kartą būdama gal aštuonerių kartu su tėveliais dalyvavau bėgime Palanga - Klaipėda. Suaugusiems buvo skirta ilgoji distancija, o mažuosius autobusas turėjo parvežti iki Klaipėdos ir išleisti prie trumposios kelių kilometrų distancijos starto linijos. Tačiau suaugę startavo, mes su kita vyresne mergaite nuklydom, ir autobuso vairuotojas mus užmiršo. Teko iš Palangos į Klaipėdą grįžti bėgte. Buvo visko: ir ašarų, ir streso.

Mašinos stojo, siūlė pavežti, bet tėvelių buvo prisakyta - nevalia sėsti į svetimas mašinas. Taip aš vaikas įveikiau savo pirmąją ilgą distanciją.

Mano ištvermė buvo lavinama nuo mažens. Šešiolikos nubėgau visą maratono distanciją - 42 kilometrus.

Tikiu, atsitiktinumų nėra ir nieko nenutinka šiaip sau - gavau ir ne mažiau ištvermingą vyrą. Gvidas praėjusį savaitgalį įveikė savo ketvirtą maratoną ir nuolat ragina mūsų šeimą siekti ištvermės rekordų. Prieš metus kartu su juo dviračiu apvažiavome Lietuvą per aštuonias dienas, kasdien numindami po 150 km. Ir mūsų Nojus stebina ištverme. Būdamas ketverių, jis pasiekė Lietuvos vaikų rekordą, numynęs dviračiu 111 km.

Ir dabar bėgioji?

Keliskart per savaitę nubėgu prie jūros, o sekmadieniais kartu su vyru pasiplepėdami nubėgame ir po 20 kilometrų. Tačiau vaikystėje, kai mano tėčiui atrodė, kad vaikams yra privalu laikytis sportinio režimo, kelerius metus nepraleidau nė vienos dienos be bėgimo.

Galbūt dėl šios išsiugdytos ištvermės galiu nesustodama dirbti daug valandų. Mėgstama veikla mane įtraukia ir įaudrina. Ne pavargstu, o tik dar labiau "pasikraunu". Jau 11 metų kiekvieną vasaros šeštadienį keliuosi 4 ar 5 valandą ryto ir visą dieną piešiu makiažus nuotakoms. Tarsi koks grožio maratonas. Dienos pabaigoje lengvas nuovargis susimaišo su ypatinga pakylėta būsena.

Profesionalios sportininkės kelio nepasirinkai. Kurlink krypo tavo gyvenimas?

Abu mano tėvai buvo gydytojai, tačiau aš jau nuo mažens žinojau, kad tapti gydytoja tikrai nenorėsiu. Bet šiandien kartais pagalvoju, kad man patinka gydyti. Tik kitais metodais. Juk grožis - tai taip pat puiki terapija.

Įstojau į Vilniaus universitetą. Esu diplomuota istorikė. Šiuo metu studijuoju psichologiją. Gilintis į sielos reikalus daug įdomiau nei mėsinėti kūną. Kodėl istorija? Kaip visada tikiu, jog niekas nenutinka šiaip sau. Be abejonės, ir tos studijos dabar pasitarnauja įvaizdžių paieškose, mados suvokime.

Istorijoje man labiau įdomūs ne vardai, skaičiai ir datos, o vyksmas, sąsajos, persipynimai. Pasaulyje vienu metu vyksta tie patys procesai, epocha keičia epochą, viskas apsisuka ir grįžta atgal...

Studijuodama mėgavausi ne konkrečiais dalykais, o galimybe suvokti vieningą evoliucijos, civilizacijos procesą.

Kaip nutiko, jog ėmeisi grožio verslo?

Matyt, Dievulis geriau žino, kokie keliai mums parankiausi, todėl mokausi gyventi jausdama, kur gyvenimas veda. Buvau septyniolikos. Ėjau po treniruočių namo ir užsukau į modelių atranką. Sėkmingai sudalyvavusi "Miss Photo Baltic" rinkimuose, gavau pasiūlymą dalyvauti kitame tarptautiniame konkurse. Po to dar kitame, ir dar kitame. Taip viskas ir įsisuko.

Apie grožio verslą aš tikrai negalvojau, bet po keleto intensyvių metų grožio pasaulyje, įgijus daug įvaizdžio kūrimo patirties, atrodė prasminga pratęsti šią veiklą.

"Viva" grožio namams jau vienuolika metų. Net pačiai keista, kiek daug. Nuo pat pradžių troškau, kad šiuose grožio ir stiliaus namuose būtų galima gražinti moteris ne atskiromis mozaikos dalimis, o kryptingai formuoti bendrą moters įvaizdį, kurti konceptualiai. Ėmiausi šios veiklos dar ir dėl to, jog man buvo nepaprastai įdomi ta transformacija. Ateina moteris į grožio saloną, ją meistrės šukuoja, išpiešia, glosto išglosto - ir ji virsta visiškai kita moterimi.

Dažnai pasikeitusios moterys atranda tokių dalykų, kokių net nemanė turinčios. Jaučiu, kad puoselėdami moters grožį mes kažką pakeičiame iš esmės: ne tik sužaidžiame spalvomis ir proporcijomis, bet ir išjudiname tam tikras vibracijas, tarsi pakutename grožį iš vidaus.

Akcentuoji tik grožį. Juk grožio namai - tai ir verslas.

Pinigai yra svarbūs, tačiau tik tiek, kad galėčiau pragyventi iš savo mėgstamos veiklos. Ir labai džiaugiuosi, kad mano aistra yra ir mano pajamų šaltinis.

Skaičiuoti pinigėlius man nėra įdomu, bet jei nori imtis įdomių kūrybinių projektų, apsupti moteris įkvepiančia jaukia aplinka turi investuoti. Tam, kad gimtų stiprūs portretai, turi turėti pačią geriausią fototechniką. O ji kainuoja. Galų gale aš turiu šeimą, tad vien mėgautis savo pomėgiais taip pat negaliu. Norisi, kad vaikeliai gautų gerą išsilavinimą, kad galėtų lankyti įvairius būrelius. Kad visi kartu galėtume keliauti. Džiaugiuosi, kad turiu verslą, bet jei galėčiau užsiimti tik kūryba, tai būtų visiškas gėris.

Jau ne pirmus metus vedi kursus moterims, kurios nori išmokti makiažo paslapčių.

"Viva" stiliaus, spalvų, makiažo pamokos padeda moterims atskleisti save. Šis kursas yra skirtas moterims, kurios nori išsianalizuoti savo fizinius duomenis dviem aspektais: per spalvas ir per formas.

Kai kurios moterys intuityviai atranda savo grožio receptus, kitų paieškos užtrunka ilgiau. Mes siūlome tai daryti kryptingai. Siūlome pažinti save giliau. Atrasti taikliausias savo įvaizdžio išraiškos formas. Kurso pabaigoje sukuriame portretą. Man atmintin yra įstrigusi režisierės bei aktorės N.Litvinovos frazė: "Kiekviena moteris bent kartą gyvenime patiria ypatingą savo grožio akimirką." Kartais ji trumputė, kartais tęsiasi ilgesnį laiko tarpą. Man atrodo prasminga, pasitelkiant sukauptą patirtį, išprovokuoti tą grožio akimirkos žybtelėjimą, fotografuojant moters portretą. Tikiu, kad kartą užfiksuota akimirka jau niekada nepradingsta.

Smagu pasidžiaugti, jog šiandien esi ne vieno tarptautinio konkurso nugalėtoja.

Tačiau daugiausia sentimentų turiu Lietuvos spaudos fotografijos konkursui. Dar prieš 10 metų kartu su tėveliais važiuodavome į šio konkurso parodas Vilniuje. Kartą per metus komisija atrenka 150 geriausių darbų. Išleidžia metraštį. Tai - tarsi fotografijomis papasakota tų metų istorija. Kasmetinių parodų lankymas buvo virtęs maloniu mūsų šeimos ritualu. Mėgdavome išsirinkti savo favoritus, tada palyginti savo pasirinkimus. O dabar gera ir pačiai būti viena jų. Džiaugiuosi, kad mano darbai jau trečius metus pakliūva į portreto kategoriją, dukart buvau nominuota, bet čia pagrindinio prizo dar nesu pelniusi. Na, o didžiausias netikėtumas - Grand prix tarptautiniame Fresh M.I.L.K. fotografų konkurse. Jame varžėsi daugiau nei 30 000 fotografijų. Tema - fotografijos, kurios teigia gyvenimo džiaugsmą, išaukština šeimos vertybes. Konkursai mane padrąsina. Jie man nelyginant atsakymas, jog mano kūrybinės paieškos sulaukia atliepimo.

Kokie atradimai fotografijos mene tau patys naujausi?

Tirpstu nuo tokių akimirkų, kuriose, atrodytų, sustingsta visa amžinybė. Kartais atsigėrėti negaliu fotografija, kurioje užfiksuota tik mažytė akimirka, o joje galima įžvelgti ištisą istoriją. Noriu kurti tokius portretus, į kuriuos vos pažvelgus būtų galima jausti ypatingą energiją, vibracijas, spinduliavimą. Jausti tą akimirkos esenciją iš esmės. Ir žinoma, labai gera žinoti, kad ne pats vienas jauti - kad gali ir kitiems perduoti. Taip pat man labai artimas fotopasakojimo žanras. Kol kas lentynos namuose pilnos suklijuotų, aprašytų šeimos albumų. Būtų įdomu šią sritį išplėtoti - kurti fotoistorijas, pasakoti apie žmones žodžiu ir fotografija.

Ar ilgai kankini savo herojus, kol pavyksta "nuskinti" tą tobulą kadrą?

Šiame procese nesu viena. Kartais užfiksuoti gerą kadrą pavyksta netikėtai, spontaniškai. Bet dažniausiai mes tikrai daug valandų ieškome, buriame, laukiame šviesos, ypatingos atmosferos... Kol atsiranda tos emocijos, kurios suvirpina. Kol gimsta ta tikroji akimirka. Gerą kadrą reikia prisijaukinti, prisikviesti. Kurti gera. Ir labai norisi, kad ta kūryba neštų. Kad galima būtų ja dalintis. Kad nuo to būtų gera žmonėms.