Deivydas Norvilas: "Sėkmės reikia išlaukti"

Niekada neskambinau jokiems organizatoriams, niekada nesisiūliau į jokį renginį. Žinoma, kartais pasitaiko ir ilgiau trunkančių pauzių, kai niekas nekviečia. "Ujujui... Kas čia? Kodėl niekas neskambina?" - akimirką spėju sunerimti. Tačiau nespėjęs nė dorai pailsėti, sulaukiu kvietimo. Jis ir vėl lyg iš dangaus nukrenta.

Manai, tiesiog reikia kantrybės?

Būtent! Kai kurie žmonės pernelyg forsuoja įvykius. Skuba. Nesulaukę būtent jiems tinkamo pasiūlymo, ima dirbti nemėgstamą, kartais net karjerą žlugdantį darbą. Taip, manau, kad sėkmės reikia kantriai išlaukti, o ne bet kokia kaina siekti pinigų ir šlovės.

Tačiau laukti, matyt, reikia tinkamoje vietoje reikiamu laiku...

Yra daug žinomų, matomų žmonių, kurie ir atsidūrę reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje nesulaukia pasiūlymų... Kodėl man pavyksta? Todėl, kad viską darau šimtu procentų. Jei vaidinu spektaklyje - atiduodu visą save. Jei dainuoju - lygiai taip pat. Jei vedu laidą - stengiuosi, kad būtų maksimaliai gera. Kartais man sako: nesiplėšyk koncerte - rytoj tau egzaminas. Bet aš negaliu.

Šiemet pasirašiau jau trečiąjį kontraktą televizijoje, esu išleidęs aštuonis albumus, sukūręs apie 17 vaidmenų įvairiuose muzikiniuose spektakliuose, dainavęs visuose Lietuvos teatruose, scenoje esu jau 13 metų. Mano sėkmė pramogų versle yra ir nuolatiniai koncertai, ir kūryba, ir finansinė padėtis.

Manai, būtent ši savybė atvedė į sėkmę?

Ne tik ši. Aš daug pasiekiau darbu. Save vertinu realiai: manau, kad talento turiu 20 procentų, o visi likusieji - darbas.

Būti žinomam - sėkmė?

Išgarsėti galima labai greitai. Ypač padarius ką nors kvailai originalaus. Tačiau ką veikti po to, kai vien tavo nuotrauka spaudoje kelia ironišką šypsnį? Ar būti žinomu klounu geriau nei nežinomu? Taip, kai kurie ir darydami iš savęs parodijas užsidirba pinigų. Bet aš sėkmingu laikyčiau tą žmogų, kuris nedreifuoja ant savo sėkmės plausto, o sugeba nuolat stebinti, nuolat atsinaujinti.

Ar kartais susimąstai, jog būdamas 28 metų jau velniškai daug pasiekei? TV veidas, popmuzikos atlikėjas, operos solistas...

Priešingai. Man kaip tik atrodo, kad aš dar nieko nepasiekiau. Dažniau pagalvoju: "Na ir kas? Karjera, albumai... O kas toliau?" Man atrodo, kad visa tai - niekis... Kaip pasiekti pasitenkinimą gyvenimu, tuo, ką darai? Nežinau. Na, bet kai jau sakysiu, kad viską padariau, tuomet turbūt reiks užmerkti akis.

Sutaupytum nemažai laiko, jei nedainuotum muzikiniuose teatruose. Be to, ir atlyginimai čia maži.

Taip, už tuos pinigus, kuriuos man moka Muzikinis teatras, įsipilu baką benzino ir dar lieka mėsainiui nusipirkti degalinėje. Bet žmogus ne viską daro dėl pinigų. Taip, teatras man yra benzinui ir širdžiai.

Savo muzikinę karjerą pradėjai prieš 13 metų grupėje "Liūdesio gėlės". Tuomet turbūt neketinai teatro scenoje traukti arijas?

Tikra tiesa. Iki paauglystės sportavau, mėgau lengvąją atletiką, varžybose laimėdavau prizines vietas. O vyresnėse klasėse, kai pradėjau brazdinti gitara ir svajoti apie dainininko karjerą, tikrai nesapnavau, kad kada nors žavėsiuos opera...

Vaikų muzikos mokykloje nesimokei?

Ne. Todėl man tikrai nebuvo lengva, kai įstojau į S. Šimkaus konservatoriją, chorinio dirigavimo specialybę. Ketverius metus aš tikrai kankinausi, nes visko reikėjo mokytis labai greitai. Juk į konservatoriją ateina moksleiviai, mokęsi penkerius - septynerius metus muzikos mokyklose. Fortepijonu groti nemokėjau, o reikėjo groti chorines partijas, keturis balsus vienu metu ir vieną iš tų balsų dar dainuoti.

Kodėl iškart nestojai į vokalą?

Stojau. Nepriėmė. Tačiau visa tai tik į naudą. Mokydamasis chorinio dirigavimo įgijau puikų muzikinį išsilavinimą, - to tikrai nebūčiau padaręs, jei būčiau mokęsis tik vokalo. Iš vokalistų tiek nereikalaujama. Matyt, mokslai ten mane ir įtraukė į tą rimtesnės muzikos pasaulį. Juos baigęs įstojau į Lietuvos muzikos akademijos vokalo skyrių. Ir gal trečiame kurse man tos arijos tapo gražios.

Kokios yra tavo vertybės?

Man svarbu gerai jaustis. Jei aš gerai jaučiuosi, tuomet man sekasi. Mane lydi sėkmė, kai esu ramus, nesuirzęs, kai draugauju, o nesipykstu. Man svarbus pasitikėjimas savimi ir pasitikėjimas kitais.