Dalia Aušrienė: "Esu ištikima savo intuicijai"

Kai į įvairias užsienio šalis studijuoti išvyko vaikai, mano širdyje atsivėrė tuštumos akivaras. Kita vertus, jau seniai norėjau užsiimti panašia veikla, tačiau vis trūko drąsos.

Kaip tam ryžausi šiandien? Yra kelios priežastys. Kartą nuvykusi į Ispaniją mokytis ispanų kalbos pamačiau, kaip jie įdomiai jungia paslaugas: pirkdami kalbos kursų paketą besimokantieji vyksta į ekskursijas, lanko šokių pamokas.

Be to, dar prieš pradedant verslą aš mokiau anglų kalbos suaugusius žmones įmonėse. Ir tai buvo smagus atradimas, nes dirbti su panašaus amžiaus žmonėmis buvo tikrai miela. Ypač dėl jų motyvacijos. Galų gale į mane vienas po kito ėmė kreiptis suaugusieji sakydami, jog jie nebenori mokytis kartu su studentais. Taip aš atradau savo verslo nišą. Be to, aš troškau suburti kolektyvą, su kuriuo malonu bendrauti.

Kuo jūsų kalbų mokymo įstaiga skiriasi nuo kitų?

Mano siekis buvo pakviesti mokytis kalbų suaugusius žmones, atskiriant juos nuo moksleivių ir studentų. Tam, kad čia mokydamiesi suaugusieji jaustųsi laisvai, nekompleksuotų. Tam, kad atrastų bendrų temų. Buvau tikrai nustebusi, kad į mano įkurtą klubą atėjo būtent tokie žmonės, kokių aš ir laukiau.

Man studentai sako, jog atėję pas mus jie patenka lyg į kitą dimensiją, kur nėra krizės. Mes visi čia juokiamės. Prancūzas visada ateina kikendamas. Tai iš vienos klasės girdėti juokas, tai iš kitos. Mes nesiskirstome po pamokų. Bendraujame. Mokomės su polėkiu, linksmai: dainuojame karaoke, žiūrime kino filmus. Kartą per savaitę vyksta šokių pamokos. Ta gera klubo atmosfera man kelia tokį jaudulį, jog kartais imu nuogąstauti dėl to, ar tas gėris, kurį turiu, tęsis ilgai. Stengiausi, kad studentams žinias perteiktų kvalifikuoti užsieniečiai mokytojai, kuriems ta kalba yra gimtoji. Šiuo metu yra surinktos prancūzų, ispanų, italų, anglų, norvegų, arabų kalbų grupės.

Ko jus išmokė tėvai?

Mama dirbo mokyklos direktore. Ji - puiki strategė. Tėvas taip pat užėmė aukštas pareigas. Jie nebuvo pedantai, tačiau viskas tėvų gyvenime buvo itin sustyguota. Štai, pavyzdžiui, mano sesuo, mokyklą baigusi tik puikiais pažymiais, pateisino visus tėvų lūkesčius. O aš buvau kitokia. Nemėgau jokių taisyklių. Ypač rutinos. Didžiausia bausmė ir šiandien man būtų dirbti rutininį darbą ir kiekvieną rytą keltis lygiai tą pačią valandą.

Dėl tos priežasties nemėgau mokyklos. Kai ją baigiau, buvau pats laimingiausias žmogus. Todėl tėvai labiausiai manimi džiaugėsi ir didžiavosi tuomet, kai pamatė, jog esu gera mama. Jie net nemanė, kad tokia galiu būti.

Apie auklėjimą... Tėvai man visada leisdavo rinktis. Gerus dalykus pabrėždavo, o tam, kad nepasirinkčiau blogesnio varianto, - argumentuodavo.

Studijavote anglų kalbą. Nemanėte, jog teks dirbti mokytoja?

Mokytoja? Nė už ką! Studijuodama maniau, kad eisiu dirbti gide. Tai buvo visų studenčių svajonė. Tiesa, baigusi mokslus, vienerius metus vis tiek dirbau mokytoja, tačiau mokykloje nenorėjau užsibūti. Nenorėjau, kad rutina mane įtrauktų. Kita vertus, mokiniai yra jauni žmogeliukai. Kalk į galvą kiek nori, - vis tiek nesumotyvuosi. Mokytojo darbas yra neįtikimai sunkus. Todėl labiau norėjosi dirbti su suaugusiais - motyvuotais žmonėmis. Ir man pasisekė. Įsidarbinau anglų kalbos dėstytoja Klaipėdos universiteto Menų fakultete. Su pertraukomis, - mat gimdžiau vaikus, - ten išdirbau apie 20 metų. Tai buvo fantastiškas laikas! Mielai jį prisimenu. Aplink - įdomūs žmonės. Menininkai. Tiesa, su ta motyvacija ir jiems buvo prastokai. Todėl kone visą rugsėjo mėnesį studentams aiškindavau apie anglų kalbos reikšmę jų gyvenime...

Turite tris vaikus. Kelerių metų būdama sutikote jų tėvą?

O, vėlai. Man buvo 27 metai, tad visi labai džiaugėsi, kad galų gale ištekėjau. Nors aš gana laiminga jaučiausi ir netekėjusi. Pasipylė vaikai. Beje, jie visi buvo planuoti. Trys vaikai šį pasaulį išvydo tvarkingai kas treji metai. Kartais mėgstu pajuokauti, kad mano vaikai yra mano "planinis ūkis". Vyriausioji "privalėjo" būti dukra, kuri padėtų auginti kitus du broliukus. Taip ir buvo.

Viskas mano šeimyniniame gyvenime vyko labai tvarkingai, ko iš manęs tikrai niekas nesitikėjo. Kai manęs jaunos kas nors klausdavo, ar aš myliu vaikus, atsakydavau, jog nežinau. Tačiau vos pagimdžiusi pirmąją savo dukrą, iškart pamaniau, kad norėčiau turėti daugiau vaikų. Manyje netikėtai prabudo itin stiprus motinystės jausmas.

Kuo svarbus jums buvo šis gana ilgas motinystės laikotarpis?

Viskuo. Kartais išgirstu moteris kalbant, jog tas laikas, kurį jos praleido augindamas vaikus, yra prarastas. Man šis laikas buvo tikras atradimas.

Savo vaikus aš auginau be auklių ir močiučių. Ir tai dariau sąmoningai. Aš norėjau pati juos išauklėti. Žinojau, - ką sudėsiu į juos - tokie ir užaugs.

Ką sudėjote?

Iki trejų metų į savo mažųjų galveles stengiausi sudėti viską, kas įmanoma - būtent tuo metu vaikas formuojasi. Po trejų metų - tik šlifuojasi. Nuolat jiems garsiai skaitydavau vaikiškas pasakas. Ir atradau jose tokius lobius! Baigiau anglų kalbą, tačiau nebuvau skaičiusi "Alisos stebuklų šalyje" nuo pradžios iki galo, kitų vaikų literatūros klasikos kūrinėlių.

Daug skaitydavau vaikams ir angliškai. Daug kas sakydavo: kodėl tai darai - juk dvejų trejų metų vaikas nesupranta tos kalbos. Tik vėliau imta teigti, jog su vaiku reikia pradėti kalbėtis, kai jis yra dar pilvelyje. Kad vaikystėje išgirsti dalykai turi didelės įtakos.

Aš to nežinojau, dariau tai intuityviai. Kai vaikai paaugo, man vyras sakydavo: "Nedaryk iš vaikų draugų". Tačiau aš dariau. Ir tai pasiteisino. Dauguma mano pažįstamų iki šiol negali atsistebėti tuo, kokie puikūs santykiai tarp manęs ir vaikų. Džiaugiuosi, kad man pavyko juos užauginti gerais žmonėmis. Todėl aš pati esu laimingas žmogus.

Ką šiuo metu veikia jūsų vaikai?

Dukra Aistė šiuo metu Vienos universitete studijuoja žirgininkystę. Ji nuo vaikystės buvo tiesiog pamišusi dėl žirgų. Sūnus Algirdas metus plaukiojo po Atlanto vandenyną su Kanados universiteto laivu. Apiplaukė 25 šalis. Šiuo metu jis studijuoja Plimuto universitete vandenynų tyrinėjimą. Jis juokauja, kad savo gyvenimą paskirs naftos arba lobių paieškoms. Jauniausias sūnus Jonas mokosi Danijoje 11 klasėje. Jis teigia ten radęs rojų: puikūs draugai, jokio streso. Jonas yra tikras knygų graužikas. Kol aš rinkdavausi knygas knygyne, jis atsisėdęs kur nors kampe įveikdavo pusę knygos. Jonas vienu metu ėmė kalbėti ir angliškai, ir lietuviškai. Visada norėjau, kad mano vaikai kalbą mokytųsi organiškai, todėl namuose stengiausi sukurti anglišką aplinką. Norėjau, kad mokymasis teiktų malonumo, kad tai vyktų be pastangų. Todėl mano atžalos vaikystėje žiūrėdavo filmukus anglų kalba. Jų buvau pripirkusi devynias galybes. Nors sovietmečiu tai atrodė nerealu, visada labai norėjau, kad mano vaikai išvažiuotų studijuoti į užsienį.

Dirbate nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. Esate nuolat apsupta žmonių. Ar nesinori pabūti vienai?

Ne. Net savaitgaliais, jei tenka ilgiau pabūti vienai, - pasiilgstu žmonių. Man labai patinka bendrauti. Negalėčiau viena gyventi. Kartais man sako: "Išgrūdai vaikus studijuoti į užsienį, likai viena, tau liūdna".

Nieko panašaus. Jei man vaikas paskambina ir pasako, jog jam dėl ko nors liūdna, tik tuomet man blogai. Beje, aš manau, kad 17 metų sulaukęs vaikas turi pradėti gyventi savo gyvenimą. Aš pati palikau tėvų namus būdama 17-os, ir manau, kad jaunuolis, gyvendamas su tėvais, traumuoja ir save, ir tėvus.

Kokius planus kuriate ateičiai?

Kol kas aš dar tikrai neįsivaizduoju savęs auginančios anūkus. Noriu gyventi linksmai tarp linksmų žmonių. Tam ir įkūriau Kalbų klubą. Noriu apkeliauti pasaulį. Noriu kiekvienoje šalyje bent jau paprastomis temomis susikalbėti vietine kalba, todėl nuolat mokausi užsienio kalbų. Dar būdama trisdešimties sakiau, jog noriu kuo greičiau sulaukti pensinio amžiaus tam, kad galėčiau visą savo laiką skirti kalbų mokymuisi.

Savarankiška veikla, puikiai susiklostę trijų vaikų gyvenimai, ateities tikslai, vidinės laimės pojūtis... Iš šalies žveldamas, dažnas apie jus pasakytų: "Sekasi gi žmogui." Ar analizuojate kodėl?

Man sekasi dėl kelių priežasčių. Dėl to, kad esu ištikima savo intuicijai. Ji dar niekada manęs neapvylė. Dėl to, kad dirbu tik tuos darbus, kurie man patinka. Dėl to, kad viską darau nuoširdžiai, myliu žmones, nemėgstu konfliktų ir vengiu bet kokios įtampos. Man stiklinė visada yra artipilnė, o ne pustuštė.