Arūnas Vismantas: "Sėkmę pasirenkame patys"

Žmogus yra tokia būtybė, kuri niekada nebūna patenkinta. Jai tai per karšta, tai per šalta. Tačiau aš manau, kad nėra čia ko labai burnoti ant gyvenimo. Džiaugiuosi, kad aš ir mano šeima esame sveiki, darbingi. Gyvename padoriai. To užtenka. Ar man lengvai klojasi? Klausimas man yra lygiai toks pat sunkus, kaip ir klausimas, ar esu sėkmingas. Mat turiu sudėtingą požiūrį į paprastus dalykus. Laimingų atsitiktinumų nebuvo daug. Milijono neteko laimėti. Tai gal tada man nelabai lengvai klojasi? Tačiau man pavyko laiku ir vietoje gimti. Pavyko laiku ir vietoje sutikti daug puikių žmonių, kurie daugiau ar mažiau pozityviai paveikė mano likimą.

Kaip manote, ar sėkmę lemia išoriniai dalykai?

Kažkiek taip. Tačiau didžiausias procentas sėkmės glūdi žmoguje. Nuo to, kaip jis bendrauja su aplinka, priklauso jo sėkmė arba nesėkmė. Sėkmę ar nesėkmę pasirenkame patys. Kaip ir pasirenkame žmones, su kuriais bendraujame. Žinoma, tai nėra absoliutu. Tačiau kokiu keliu eiti - lengvesniu ar sunkesniu, - pasirenkame patys.

Kuo norėjote tapti vaikystėje?

Būdamas kokių šešerių, kaip ir visi berniukai, svajojau būti vairuotoju. Na, o baigęs aštuntą klasę tikėjausi sekti vyresniosios sesers pėdomis: norėjau rinktis gydytojo profesiją. Todėl dar paauglys įsidarbinau sanitaru greitojoje pagalboje. Nešiojau ligonius neštuvais, medikamentus gydytojams, o kai labiau įgudau, man jau leisdavo nupjauti ampulės galvutę. Greitojoje dirbau trejus metus.

Tačiau į mediciną vis dėlto nestojote.

Matyt, viduje nebuvo tokio didelio noro. Gąsdino ir didelis konkursas. Be to, neįstojus būtų reikėję tarnauti armijoje, ko mažiausiai norėjosi. Galiausiai aš susimąsčiau, ar tikrai norėčiau dirbti ligoninėje. Ar aš norėčiau kiekvieną dieną skubėti pas infarkto ištiktus žmones? Stebėti sunkiai sergančių kančias... Mane slegiančiai veikė žmones ištikusios nelaimės.

Ir įstojote į...

Klaipėdos universitetą, Pedagogikos fakultetą. Tuo metu tai buvo dar naujutėlė mokslo įstaiga. Pamaniau, įstosiu, o paskui bus matyti: galėsiu gi ir kitur išeiti. Tačiau sėkmingai baigiau mokslus ir nesigailiu.

Tačiau ir tamsta mokytoju nedirbote.

Taip jau nutiko, kad studijuojant man pavyko parašyti neblogą darbą. Jį įvertino sociologas Arūnas Acus. Nuo to laiko mes pradėjome bendrauti, bendradarbiauti. Viskas baigėsi tuo, jog dėstytojas mane nuvedė į "Vakarų ekspresą" ir pasiūlė kaip jauną žmogų, kuris galėtų daryti apklausas telefonu. Mane priėmė, ir aš kurį laiką čia dirbau. Tačiau 1995 metais pedagoginio skelbimų lentoje mes su draugu pamatėme pakabintą raštą, kuriame buvo parašyta, jog Klaipėdoje kuriama nauja radijo stotis, ieškoma darbuotojų. Draugas nuėjo pokalbio, o po jo mes abu ilgai diskutavome ką jis ten galėtų veikti... Kol įsikalbėjome, jog galbūt ir aš galėčiau radijuje daryti kažką panašaus kaip ir laikraštyje. Radijo kūrėjai pokalbio pasikvietė ir mane. Taip aš atsidūriau "Lalunoje".

Kokia buvo pirmoji jūsų pozicija radijuje?

Kai atėjau, radijo stoties kaip tokios dar nebuvo. Buvo tik geri ketinimai. Taigi aš kartu su pirmuoju kolektyvu visą vasarą mazgiau laidus, tampiau aparatūrą, įrenginėjau patalpas. Man patiko dirbti radijuje. Nuolat atrasdavau, ką ten veikti. Taigi likau. Dirbau laidų vedėju, vėliau vadybininku. Beje, tais laikais šis žodis dar buvo gana naujas. Čia dirbau septynerius metus. Tai kokia čia ta pirmoji pozicija? - "Laidų mazgytojas, - šypsosi.

O paskutinė?

Generalinis direktorius.

Kaip sekėsi vadovauti?

Radijuje baigiau dar vieną rimtą universitetą. Kur studijuojamos disciplinos buvo kuo įvairiausios: ir žmogiškieji santykiai, ir bendravimas su kolegomis, klientais. Išmokau visko: įtikinti, priversti, įkalbėti, užjausti. Mano paskyrimas direktoriumi nebuvo jokia revoliucija. Aš pats to nelaukiau.

Nesididžiavote? Juk tai buvo šuolis karjeroje.

Įvertintas jautiesi akimirką, kai sužinai, kad tau paaukštino pareigas. Tačiau euforija labai greitai praeina, kai pradėjęs dirbti supranti, kad kartu su vadovo portfeliu gavai ir krūvas problemų. Džiaugtis ir didžiuotis tada nebelieka kada. Ir, beje, nėra kuo.

Kodėl išėjote?

Ne itin gerai jaučiausi tarp tų pačių kolegų, su kuriais ilgą laiką dirbome: jiems turėjau vadovauti, ir tarp savininkų. Direktorius yra jungiamoji ašis. Turėjau būti visiems geras. O tai nėra paprasta. Niekas manęs neengė, tačiau tokia padėtis vertė mane jausti diskomfortą. Taigi vieną dieną aš nusprendžiau savo vietą užleisti kitam iniciatyviam žmogui. Pats pasiūliau dabartinį vadovą Tadą Žemaitį į savo vietą ir išėjau.

Turėjote kitą planą?

Neturėjau. Turėjau planą išeiti ir "pravėdinti smegenis". Vėliau maniau, kur nors ką nors susirasiu. Galiu dirbti bet kokį darbą. Dėl to buvau visiškai ramus. Buvo susikaupę begalės darbų: statybos, naujos radijo stoties paleidimas... Gal pavargau... Tiesiog jaučiau, kad reikia kažką keisti.

Ilgai "vėdinote smegenis?

Tik mėnesį. Tada mane tuometinė VšĮ "Jūros šventė vadovė Audronė Umbrasienė pasikvietė padirbėti kartu. Tapau vykdančiuoju direktoriumi. Bedirbant gimė idėja įkurti dar vieną radijo stotį Klaipėdoje. Su šia idėja kartu su kolegomis mes atėjome pas poną Kazį Pauliką ir pasiūlėme jam "Pramogų banko" patalpose įkurdinti radiją. Jis palaikė tą mintį. Taip atsirado "Vox Maris" Klaipėdoje, "Vox Maris" Vilniuje. Kartu su radijo atsiradimu į "Pramogų banką" atėjo ne tik nauji žmonės. Visi kartu mes kūrėme planus, brandinome idėjas, atsirado nemažai papildomų darbo pozicijų. Kartu su kolegomis pasinėrėme į didelį reikalų sūkurį. Jame esu ir šiandien.

Kokias klaidas daro ne itin sėkmingi verslo, karjeros žmonės?

Labai svarbu yra nesusitaikyti su esama padėtimi. Jei tik sau pasakai, kad man visko užtenka, uždarai pats sau duris į labai daug galimybių. Pats save apriboji. Taip besielgiantys žmonės vėliau ima graužtis dėl prarasto laiko. Tampa nelaimingi, ima sau priekaištauti. Jei jauti, kad reikia kažką keisti, nors ir nelabai žinai ką ir kaip, reikia ryžtis. Aš šiuos sprendimus priimdavau intuityviai. Ir niekada nesigailėjau. Beje, niekada sau nekėliau visiškai nerealių užduočių. Nepatinka man ir žmonės, kurie bėgdami prieš traukinį su šake tikisi laimėti dvikovą. Tačiau aš niekada nebijojau atsakomybės, didesnių įsipareigojimų. Nebijojau nepažįstamų dalykų, rizikuoti. Jei visko bijosi, nieko ir nenuveiksi.

Kokios savybės, jūsų supratimu, yra labai svarbios ugdant save?

Turi ne tik mokėti kalbėti, bet ir išklausyti žmones. Išgirsti, ką jie sako. Susikalbėti yra labai svarbu. Džiaugiuosi, kad iki šiol man tai daryti sekasi.

Kokios yra jūsų, žmogaus bei vadovo, vertybės?

Paprastumas. Nuoširdumas. Liberalumas. Svarbu ir abipusis vadovo ir pavaldinių pasitikėjimas. Tuomet gali neabejodamas dalintis atsakomybe ir normaliai dirbti.

Jūsų mėgstamas posakis.

Kur nueisi, ten save atrasi.