Arūnas Liubinavičius: "Sėkmę lemia asmenybė"

Tikrai neprisimenu, kuo svajojau būti vaikystėje, tačiau labai gerai žinau, ko iš manęs norėjo tėvas: kad įgyčiau geležinkelininko specialybę.

O jūs to visai netroškote...

Netroškau. Nepaisant to, kad patiko važinėtis garvežiais. Tačiau tie dūmai, garas, triukšmas ir anglys manęs nežavėjo. Norėjosi švaresnio, baltesnio rytojaus. Baigęs aštuonias klases, įstojau į J. Tallat - Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą, alto specialybę.

Tapote muzikos pedagogu ir orkestro solistu. Baltesnis rytojus išaušo?

Ne iš karto - savo vietos gyvenime paieškoti teko. Nesigailiu nė vienos Vilniuje praleistos studijų dienos. Sovietmečiu negavusieji paskyrimo stoti į konservatoriją absolventai privalėjo tarnauti armijoje. Mūsų, baigusių alto specialybę, tais metais buvo net keturi, o paskyrimas - vienas. Taigi turėjau atlikti vadinamąją pareigą tėvynei. Dar mokydamasis technikume supratau, kad genialiu muzikantu netapsiu, todėl grįžęs "iš karo", pasirinkau lietuvių filologijos ir režisūros studijas Klaipėdos universitete. Maniau, jog tapsiu geru lietuvių kalbos mokytoju...

O tapote laisvai samdomu žurnalistu. Kodėl taip nutiko?

Pirmąja savo darboviete, beje, galiu laikyti "Vakarų ekspresą". Man atrodo, kad net pirmajame dienraščio numeryje buvo išspausdinta ir mano sukurta studentiško gyvenimo kronika. Kurį laiką, dar būdami studentai, mes rengėme rubriką "Studentų ekspresas". Ir netgi sugebėdavome sukelti rezonansinius skandaliukus visos Klaipėdos mastu. Taigi jau tada supratau, kad žurnalisto profesija yra artima mano prigimčiai.

Kokius darbus jums yra tekę dirbti iki įsteigiant įmonę?

Turiu prisipažinti, kad buvau įgijęs ketvirtos kategorijos betonuotojo specialybę.

O ketvirta - tai..?

Ganėtinai neaukšta. Grįžusiam iš armijos teko padirbėti ir tokį darbą. Beje, šie įgūdžiai irgi pravertė gyvenime.

Pats maišėte betoną statydamas savo namą?

Taip. Ir, manau, dar maišysiu, - šypsosi.

Kuo dar teko dirbti?

Teko dirbti bibliotekoje knygryšiu. Teko groti vestuvėse. Teko būti bedarbiu, užsiregistruoti darbo biržoje. Daugiau nei dešimt metų dirbau respublikinių televizijos kanalų atstovu Klaipėdoje, "Balticum TV". Vienose laidose buvau tiesioginių laidų vedėju, kitose dirbau korespondentu, reporteriu, redaktoriumi. Prisimindamas pačią pradžią, galiu drąsiai teigti, kad tuomet labai daug dalykų - ir ekonominių, ir visuomeninių, ir politinių - neišmaniau. Tiesiog "grybavau". Žiūrėjau į pasaulį naiviom akim. Tam, kad taptum geru žurnalistu ir galėtum kaip lygus su lygiu kalbėtis ir su aukščiausio rango politikais, ir su paprastais žmonėmis, turi įgyti ir gyvenimiškos patirties. Tada man, dar žaliam žurnalistui, jei kas ir pavykdavo, tai tik intuicijos dėka. Jos labai prireikia ir dabartiniame darbe.

Šiandien patirties stoka, ko gero, jau negalite skųstis.

Be abejo, žurnalistinė patirtis padeda verslui. Išmanymas, kaip dirba žiniasklaida, ir suvokimas, ko nori verslo žmonės, mano srityje labai praverčia. Juk pagrindinė mano veikla yra tarpininkavimas. Aš abiem šioms pusėms padedu susikalbėti.

Kuria prasme "susikalbėti"?

Deja, geros naujienos į viešąją erdvę dažniausiai patenka tik už pinigus. O ką dar daro viešųjų ryšių specialistas? Pateikia geras naujienas. Arba dirba "vertėju" - na, pavyzdžiui, išverčia sudėtingas politikų kalbas į visiems suprantamas. Dirba įtikinėtoju. Kuria pridėtinę vertę.

Kaip žurnalistas tapo verslininku?

Prieš palikdamas televiziją aš jau buvau susiradęs kitą darbą. Pusę metų kaip samdomas darbuotojas dirbau ryšių su visuomene agentūroje. Greitai supratau, kad tokį darbą galiu ir pats organizuoti - dirbti be šeimininko. Pasirodo, neklydau. Tačiau nesijaučiu išskirtinis ir tikrai nemanau, kad tas žodis "verslininkas" suteikia išskirtinį statusą. Įkūrus įmonę nepasikeitė nei mano draugų ratas, nei mūsų kalbos. Aš netapau kitokiu žmogumi. Skirtumas tik toks, kad tapęs darbdaviu jaučiu didesnę atsakomybę prieš tuos žmones, kuriuos pakviečiu kartu dirbti.

Yra nemažai protingų žmonių, tačiau ne kiekvienas ryžtasi imtis nuosavo verslo. Kaip supratote, jog viešieji ryšiai - gera niša?

Nedariau jokių rinkos tyrimų. Ėjau vedamas intuicijos. Viešiesiems ryšiams, kaip profesijai, jau daugiau kaip 100 metų. Ir, manau, kad ji vis reikalingesnė. Ir pradėdamas savo darbus, ir dabar aiškiai suprantu, kokioms struktūroms reikalinga viešųjų ryšių pagalba. Užtenka įsijungti televizorių ar paskaityti laikraščius.

Prieš startuodamas ramiai miegodavote?

Gana gerai. Tai buvo ekonomiškai pagrįstas sprendimas. Be to, nereikalavo didelių investicijų. Džiugino ir ta mintis, jog man nebereiks niekam duoti ataskaitų. Į ryšių su visuomene verslą nebuvo sunku integruotis - užmegzti kontaktai gerokai palengvino darbą. Sakote, ne kiekvienas ryžtasi? Kai vienąkart jus galutinai užknis darbdavys, nė nepajusite, kaip atsiras noro, motyvų ir galimybių tapti šeimininku pačiam sau.

Jūsų išsilavinimas humanitarinis. Verslas reikalauja išmanyti finansus.

Man labai pasisekė. Už mane viską suskaičiuoja mano žmona, kuri pagal profesiją yra ekonomistė. Pradėti verslą buvo šeimyninis sprendimas.

Rizikos versle niekas negalėtų nuneigti. Ypač šiuo metu...

Taip. Esant ekonominei krizei verslininkai pirmiausiai apkarpo reklamos ir viešųjų ryšių biudžetus. Tačiau tapus darbdaviu man atsivėrė visiškai kitoks matymo spektras. Jei šis verslas taptų nepelningas, aš rasčiau gelbėjimosi ratų, kurių per pastaruosius metus prikaupiau mintyse.

Nuo ko priklauso įmonės sėkmė? Nuo vadovo?

Manau, kad taip. Bet ne tik nuo jo. Kiekvienas mūsų projektų vadovas yra ryški asmenybė. Kaip vadovas, savo kolektyve skatinu visišką demokratiją. Galima keiktis, verkti, o esant progai - susidaužti taurėmis. Žmoniškumas man ir kaip verslininkui, ir kaip žmogui yra svarbiausia. Žinau, kad darbuotojas gali suklysti ir dėl to neverta jo iškart "nulinčiuoti". O geri santykiai lemia pasitikėjimą. Turiu galvoje ir savo darbuotojus, ir klientus.

Koks yra jūsų požiūris į pinigus?

Juos reikia išleisti.

Kaip juos išleidžiate?

Labai greitai.