Alma Dūdienė: "Sėkme girtis nevalia"

Užgriuvus bėdoms, sėkmingas žmogus stengiasi kaip įmanoma greičiau išbristi iš jį žemyn traukiančio liūno. Jis ieško atramos, kuri padėtų atsispirti. O atsispyręs, labai energingai iriasi į priekį, kol vėl, įgijęs pagreitį, pasijunta stabilus. Pakilimai ir atoslūgiai žmogų lydi visą gyvenimą, sėkmė ir nesėkmė yra nuolatiniai mūsų palydovai. Tik kai kurie žmonės nesėkmingame laikotarpyje per ilgai neužsibūna.

O jūs save laikote sėkmingu žmogumi?

Taip. Todėl, kad iki šiol noriu tobulėti, kurti, mokytis. Man neatsibodo mano darbas, nuolat gilinuosi į savo mėgstamą brangakmenių sritį. Tai mane traukia, ir kuo toliau, tuo labiau. Tačiau savo sėkme girtis nemėgstu. Kiekvienas mano pasirodymas televizijoje ar spaudoje teikia man po lygiai džiaugsmo ir neigiamų emocijų. Žmonės yra pavydūs. Iš pradžių patirti neigiamas emocijas buvo labai nemalonu, tačiau ilgainiui užsiauginau šarvus. Be to, apkalbos - tai tarsi savęs pažinimo katalizatorius. "Jei kanda į užpakalį, žinok, kad eini priekyje", - sakė viena žurnalistė.

Esate brangakmenių ekspertė. Žurnalistai jus vadino ir "moterimi, brangesne už deimantą", ir "moterimi, verta milijono"... Malonu?

Reaguoju ramiai. Todėl, kad mano darbas yra tyrinėjimo, o ne pasididžiavimo sritis.

Iš karto atsakykite tiems, kurie pasirodžius interviu replikuos, jog be vyro nieko nebūtumėte pasiekusi: verslą jums sukūrė jis.

Ši mano veikla nėra pagrindinis šeimos verslas. Mes gyvename ne iš tų pinigų. Tai mano gyvenimo dalis. Tiesiog mano darbas. Man asmeniškai yra labai džiugu ir svarbu, kad atsirado ši verslo niša. Ir tai, jog šeima manimi pasitikėjo. Šio pasitikėjimo ligi šiol nepraradau, nors dirbti, kai esu viena akimi prižiūrima gana griežto savo vyro, nėra lengva.

Ar daug yra Lietuvoje moterų brangakmenių eksperčių?

Vyrų tikrai yra daugiau. Moterų - vos kelios: aš,mano kolegė Violeta Kisielienė ir dar yra besimokančiųjų.

Beje, apie deimantus... Man, profesionalei, labai gražūs idealaus švarumo 10 - 14 karatų deimantai, kuriuos teko matyti Izraelyje. Tokių Lietuvoje nėra, jų niekas neperka ir jais nesipuošia. Tačiau mano akis ne mažiau džiugina ir retas gintaro grynuolis.

Kadaise jums teko ragauti ir darželio auklėtojos duonos.

Studijavau chorinį dirigavimą, vėliau - pedagogiką ir psichologiją. Baigusi mokslus, dirbau vaikų darželyje ir šiam darbui buvau atsidavusi visa širdimi. Tačiau kai vaikai paaugo, mano vyras pareikalavo, kad likčiau namie. Tai turėjau padaryti dėl šeimos gerovės, dėl vaikų paauglystės. Šį ketverius metus trukusį laikotarpį išgyvenau sunkiai, tačiau išgyvenau. Na, o kai mūsų šeimoje atsirado laisvų pinigų, senamiestyje atidariau savo skulptūros ir paveikslų galeriją. Dirbau ir buhaltere, ir vadybininke, ir pardavėja. Pati nemažai tapiau, dariau didelio formato pano. Žingsnelio tetrūko iki liaudies meistrės vardo. Tačiau ilgainiui supratau, kad tai ne man. Suvokiau, kad reikėtų gilintis į vieną sritį. Pasirinkau gemologiją ir mineralus.

Kodėl?

Akmenys mane traukė nuo vaikystės. Mano tėvelis, dirbęs melioratoriumi, nuolat parnešdavo man įdomesnių akmenukų. Mėgau ir pati juos rinkti, su jais žaisti... Taigi, suvokusi, ko noriu, uždariau savo galeriją ir išvažiavau mokytis į Kijevą. Studijavau Minerologijos universitete prie Ukrainos finansų ministerijos. Mokslai buvo ganėtinai brangūs, tačiau būtent ten aš sutikau puikius mokytojus, kurie man atidarė duris į šios srities lobyną.

Grįžusi atidarėte juvelyrikos saloną. Kokia buvo pradžia?

Prasidėjo juodas darbas. Įsivažiavau lėtai. Labai ilgai stebėjau moteris. Užtrukau domėdamasi, kaip gyvena mano sukurti papuošalai, ką veikia tos moterys, kuo jos gyvena, ko nori, kuo džiaugiasi. Šis stebėjimas nenuėjo veltui. Dabar šis išmanymas man padeda nesuklysti kuriant papuošalą, parenkant brangakmenius. Netgi išvykusi į užsienį mėgstamesnio užsiėmimo nerandu, kaip stebėti pasipuošusias damas. Moteris man yra viena nuostabiausių gamtos kūrinių. Nuolat renku su moterimis ir brangakmeniais susijusias istorijas, tyrinėju tendencijas, todėl manau, kad kada nors visa tai susisteminsiu.

Pradžia buvo sunki, nes aš buvau viena. Pasitarti neturėjau su kuo. Tik vėliau susipažinau su vienu kolega iš Rygos bei Lietuvos prabavimo rūmų eksperte gemologe Violeta Kisieliene.

Ar pakitusi ekonominė situacija pakooregavo jūsų klientų poreikius?

Pastaruoju metu madingi labai dideli, prabangūs papuošalai, jų segima daug ir įvairių. Manau, praėjus kokiems dvejiems metams, moterys dėvės tik mažytį deimantuką ant siūlelio. Didelį pertelkių visada keičia minimalistinė mada. Žinoma, tai diktuoja ir ekonominės sąlygos. Dabar pirkimas sumažėjęs.

Kaip apibūdintumėte sėkmingą žmogų?

Sėkmingas žmogus niekada nekeršija, neturi pavydo jausmo, gyvena savo, o ne kitų gyvenimus, stengiasi nemeluoti, vengia pykčio. Daugumos gimusių su marškinėliais asmeninės savybės yra tendencingai pozityvios.

Manote, tai įgimta?

Taip. Tačiau labai svarbu ir tai, ką "išrinktasis" gauna šeimoje ir kaip godžiai viską sugeba imti iš gyvenimo. Nėra nė abejonių, jog sėkmė nusisuks, jeigu jis apsiribos esama padėtimi.

Žinoma, klesti tie, kurie nuolat tobulėja. Žaviuosi šiuolaikinėmis moterimis: jos ne tik augina vaikus, siekia karjeros, mokosi, tobulėja, bet dar ir spėja pasirūpinti savimi: jos yra gražios.

Ką laikote didžiausia savo gyvenimo sėkme?

Gyvenimo kely sutiktus mokytojus. Juos laikau Dievo dovana. O didžiausia vertybė - šeima. Labai myliu savo vyrą, vaikus. Nuolat jaučiu sūnaus globą ir dėmesingą dukters šilumą. Džiaugiuosi, kad mums su vyru pavyko juos užauginti gerais žmonėmis, kuriais galima pasikliauti.