Juodojo Klaipėdos krašto aukso atradėjai

Dienraštyje tęsiame straipsnių ciklą, kuriame apžvelgsime, kokios žymiausios istorinės Klaipėdos verslo asmenybės prisidėjo prie miesto gerovės ir jo vardo garsinimo.

Ciklą vainikuos žinomų uostamiesčio istorikų apklausa, kurios rezultatai lems, kokių pramonininkų vardus įamžins "Švyturio" alaus darykla.

Kartu šio projekto autoriai suteiks galimybę ir "Vakarų ekspreso" skaitytojams pasitikrinti savo žinias apie Klaipėdos pramonės istoriją. Kiekvieną savaitę bus paskelbtas klausimas ir iš teisingai į jį atsakiusiųjų burtų būdu bus išrinktas nugalėtojas, kuriam atiteks "Švyturio" rankšluosčiai.

Baigiantis straipsnių ciklui taip pat burtų būdu iš visų atsiuntusiųjų teisingus atsakymus bus išrinktas laimingasis, kuriam atiteks didysis prizas - pažintinė alaus degustacija nugalėtojui ir 3 draugams (iš viso 4 žmonėms).

XIX a. klaipėdietis Frydrichas Vilhelmas Štantjenas (Friedrich Wilhelm Stantien, 1817-1891) tapo pirmuoju krašto pramonininku, kartu su savo partneriu Moricu Bekeriu (Moritz Becker, 1830-1901) turtus gerovei kurti radusiu... po žeme ir vandeniu.

Rytprūsiuose prie Tilžės gimusiam F. V. Štantjenui gyvenimo pradžia nebuvo lengva - jam teko padirbėti žveju, marių burlaivio škiperiu, vėliau kurį laiką buvo laivų, malūno Rumpiškėje savininkas ir smuklininkas.

Kaip pasakoja legenda, imtis naujo verslo jį paskatino nuotykis. Ties Dreverna, Kuršių mariose, po audros traukiant inkarą su žemėmis ir dumblu buvo ištrauktas žąsies kiaušinio dydžio geltono gintaro gabalas. Istoriniai šaltiniai rodo, kad ne vėliau kaip 1852-aisiais jis savo žemėje, o vėliau ir Priekulės pievose pradėjo kasinėjimus, kurių tikslas - rasti gintaro lobius. Jau tada šios vietovės buvo žinomos Gintaro pelkės (vok. Bernsteinbuch) vardu. Viena - į vakarus nuo Priekulės, kita - pietiniame Kliošių miško pakraštyje.

Kasybos pradininkų verslo situacija labiausiai pasikeitė 1858 m., kai valdiška žemkase gilinant Kuršių marių farvaterį ties Juodkrante buvo rasti nauji šviesiojo gintaro klodai. F. V. Štantjenas padarė teisingą išvadą, kad ties Priekule esantis gintaringas klodas greičiausiai tęsiasi marių dugnu iki pat nerijos, tad kasybos verslo perspektyvomis galima neabejoti.

SĖKMĖ. Iš Gdansko kilęs Frydricho turgaus prekeivis Moricas Bekeris tapo itin sėkmingu pramonininku.

1860 m. F. V. Štantjenas kartu su savo buvusiu darbuotoju, sumaniu Frydricho turgaus prekeiviu, kilusiu iš Gdansko, M. Bekeriu tapo kompanijos "Becker &Stantien" akcininku (verslo pradžioje dalyvavo ir Cohnas). Bendrovė su Prūsijos valdžia sutarė pati toliau gilinti marias mainais į randamą gintarą. Tiesa, vėliau teko ir mokestį mokėti už iškasamą gintarą, nes Vyriausybė sužinojo, kad vos 50 Kuršių marių žvejų ir atvykėlių įdarbinusi firma turi didelį pelną.

F. V. Štantjenas buvo laikomas viso verslo strategu, o M. Bekeris rūpinosi išgaunamo gintaro pardavimu.

Juodkrantė - Klaipėdos krašto Klondaikas

Štantjenas su Bekeriu darbus ties Juodkrante pradėjo kasdami gintarą rankomis, vėliau - su trimis pasiskolintomis žemsemėmis, tačiau didžiausio pakilimo metu čia dirbo 22 garu varomi nuosavi ekskavatoriai (lageriai), kuriuos aptarnavo net 600 žmonių komanda.

Intensyviausio darbo metais, spėjama, čia galėjo darbuotis net tūkstantis darbininkų. Nuo 1860 iki 1890 m. iš Kuršių marių dugno buvo vidutiniškai išgaunamos 75 tonos gintaro per metus, o geriausiais - 1868 m. - net 94 tonos.

Iš viso iš marių dugno iki XX a. buvo iškelta per 2 tūkst. tonų gintaro, o įlankai į šiaurę nuo Juodkrantės amžiams duotas Gintaro įlankos vardas.

1870-1885 m., gintaro karštligės laikotarpiu, Juodkrantė pasikeitė neatpažįstamai - žemkasės nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens dirbo visą parą, o į buvusį žvejų kaimelį suplūdo šimtai darbininkų.

Kiekvienais metais tobulėjo ir įmonės turima įranga, buvo diegiami naujausi inžinerijos pasiekimai. Juodkrantėje buvo įrengtas specialus uostas, iškilo bendrovės "Stantien &Becker" administracijos pastatas, dirbtuvės, gyvenamieji barakai. Bendrovės lėšomis buvo išlaikoma gintaro kasėjų vaikų mokykla ir kiekvienais metais miestelyje dirbo gydytojas (pirmasis toks buvo 1885 m. dr. Rozentalis), o M. Bekeris naujai miestelio evangelikų bažnyčiai asmeniškai padovanojo vargonus.

Pasaulinis gintaro prekybos centras

Juodkrantėje iškastas gintaras buvo vežamas rūšiuoti į Klaipėdą, o vėliau - ir į Karaliaučių. Dalį gintaro bendrovė eksportuodavo į Didžiąją Britaniją ir Afriką - šiose šalyse buvo mėgstamas šviesus skaidrus gintaras.

Palangoje buvo įsteigta gintaro karolių ir kandiklių dirbtuvė, kurios gaminiai keliaudavo į Armėniją ar Persiją. Vėliau rinka išsiplėtė iki Indijos ir visos Azijos bei už jos ribų - šalia Kuršių marių iškastas gintaras pasiekdavo Kairą, Bombėjų, Kalkutą, Tokiją, Niujorką.

KELIONĖ. Juodkrantėje iškastas gintaras buvo vežamas rūšiuoti į Klaipėdą, o vėliau - ir į Karaliaučių.

Ypatingą bendrovės turtą sudarė "muziejiniai" dideli, kolekciniai gintaro gabalai.

"Stantien &Becker" taip pat rengdavo gintaro su inkliuzais parodas Čikagoje, Paryžiuje, Sankt Peterburge, Sent Luise ir Londone.

Klaipėdos krašto istorikas Johanas Zembrickis rašė, kad išradingasis Štantjenas 1868 m. apsilankė net pasaulinėje parodoje Paryžiuje. Susižavėjęs ten pamatytu narų darbo našumu jis Prancūzijos sostinėje nupirko kelis nardymo aparatus, guminius kostiumus ir nusamdė kelis narus. Prancūzų narai neišlaikė darbo Mėmelio krašto sąlygomis sunkumų, tačiau "Stantien &Becker" paruošė vietos narų rengimo programą, kuri puikiausiai pasitvirtino.

Pražuvusi unikali kolekcija

1871 m. sėkmingai ištekinęs dukrą už landrato nario Šulco, Štantjenas pasitraukė iš verslo (pagal kitus šaltinius, įmonės akcijų jis turėjo iki 1883-iųjų). Turtingasis "pensininkas" Klaipėdoje ramiai gyveno iki mirties 1891 m.

Toliau bendrovė nurodoma kaip esanti M. Bekerio, o vėliau - ir jo palikuonių nuosavybė. Firmos savininkai tiek praturtėjo, kad įsigijo ir Palvininkų gintaro kasyklas bei apdorojimo įmonę ir tapo vieni iš turtingiausių Rytų Prūsijos pramonininkų.

Neliko nuskriausta ir valstybė - Prūsijos valdžia mokestį už gintaro gavybą pakėlė nuo 40 tūkst. iki fantastiškų 800 tūkst. markių per metus.

XX a. pradžioje "Stantien &Becker" akcininkai bendrovę kartu ir 26 tūkst. pavyzdžių gintaro kolekcija pardavė Prūsijos valdžiai. Sujungus įvairius rinkinius, Karaliaučiuje buvo saugoma net 100 tūkst. vienetų gintaro mokslinė kolekcija, kuri labai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą, kai dauguma gintaro pavyzdžių buvo sunaikinti. 17 tūkst. išlikusių pavyzdžių dabar yra saugomi Getingeno universiteto Geologijos ir paleontologijos instituto muziejaus kolekcijoje.

Liko legenda

Nuo XIX a. 8-ojo dešimtmečio Juodkrantės telkinyje gintaro ištekliai pradėjo sekti, todėl 1890 m. lapkritį bendrovė "Stantien &Becker" nutraukė gintaro gavybos sutartį, nors kalbėta apie galimai išžvalgytą netoliese esantį naują 3 000 ha gintaringą plotą.

Vengiant gintaro kainos smukimo, buvo nutarta gintarą išgauti atviruoju būdu šachtose Palvininkuose. Iki šiol Jantarnyj šachtos, buvusiuose Rytprūsiuose, išlieka pasauliniu gintaro pramonės centru, o savo senelio istorijos įamžinimu vis dar rūpinasi Bekerio anūkai.

Juodkrantei liko legendos apie nepaprastą praturtėjimą ir po marių dumblu dar esančius turtus.