Žvilgsnis į praeitį: Klaipėdos kultūros salos. I dalis

Lietuvos televizijai lapkričio mėnesį renkant Lietuvos šviesuolius, vaikų šokių kolektyvo "Žiogelis" vadovė Elvyra Paulina Bungardienė nominacijoje "Tiems, kurie išauklėjo ištisas kartas" sulaukė daugiausiai balsų iš trijų pasiūlytų nominantų. Ji aplenkė Vytautą Miškinį, pagerbtą už "Ąžuoliuko" klestėjimą, bei Valeriją Marcinkevičiūtę-Karalienę, skleidusią meilę teatrui nuo Tauro kalno, t.y. Profsąjungų rūmų.

Dabar E. Bungardienė rašo prisiminimus. Jos laukia didelis darbas - sutvarkyti "Žiogelio" archyvus. Klaipėdoje ponia Elvyra būna retai, dažniausiai vieši pas dukterį Vilniuje. Tris kartus per metus po mėnesį praleidžia Peterburge. Kaip Lietuvos šviesuolei susiklostė gyvenimas, pasikalbėsime susitikusios, kai tik ji grįš Klaipėdon.

Penki Ž

Statybos tresto kultūros namų klestėjimo laikais gyvavusio "Žiogelio" jau penkiolika metų nebėra. Tačiau yra ir iki šiol visą Europos žemyną drebina "Žuvėdros" ansamblis, kurio ištakos taip pat buvo šiuose kultūros rūmuose, liaudies vadinamuose "stroike".

"Stroikėj" gyvavo ir dar keturi kolektyvai, kurių pavadinimai prasidėjo raide ž - "Žuvėdra", "Žvilgutis", "Žėrutis" bei "Žvelsa".

"Žvilgutis" - mažųjų pramoginių šokėjų kolektyvas. Jiems vadovavo Skaistė ir Romaldas Idzelevičiai. Jau tuomet šie kolektyvai buvo pagarsėję ne tik Lietuvoje, bet ir toli už jos ribų. Statybininkų kultūros namuose buvo surengtas ne vienas Lietuvos pramoginių šokių čempionatas. Juose dalyvaudavo ir laurus pelnydavo Idzelevičių pora.

Estradinis ansamblis "Žėrutis", kurį subūrė Teisutis Saldauskas, labiausiai suklestėjo vadovaujant Teodorui Kareckui. Kaimo kapelai "Žvelsa" vadovavo Petras Mateika. "Žėrutyje" brendo dabar scenos briedžiu tituluojamas Adolfas Jarulis, patirties sėmėsi šiemet kūrybos 35-metį atšventęs Simonas Donskovas.

Be penkių Ž, čia dūdas pūtė pučiamųjų orkestras, vadovaujamas Algio Kazlausko, keli tautinių šokių kolektyvai, vadovaujami Petro ir Vidos Grigalių.

500 koncertų per metus

1978-1986 m. Statybos tresto kultūros ir technikos rūmų direktoriaus pareigas ėjęs Algis Guzauskas prisimena: "Maskvoje Statybininkų kultūros namai buvo praminti mažąja filharmonija. Nebuvo mėnesio, kad kuris nors mūsų rūmų kolektyvas nebūtų kviečiamas dalyvauti kokiame nors dideliame renginyje Maskvoje. Ypač buvo graibstomas "Žiogelis". Šis kolektyvas turėjo savo repertuarą, bet jį pritaikydavo ir Alos Pugačiovos, ir Valerijaus Leontjevo, ir kitų estrados grandų atliekamoms dainoms".

Ne kartą "strojkės" kolektyvai yra pribloškę ir vilniečius. "Statybininkų dienai vien mūsų rūmų kolektyvai surengė koncertą Sporto rūmuose. Tuomet net kultūros ministras stebėjosi - per visą Vilnių nesugraibomi kolektyvai koncertuoti, o čia vieni kultūros namai tiek kolektyvų suvežė",- prisimena A. Guzauskas. Pasak jo, dvejus metus iš eilės šiai kultūros įstaigai buvo skirta antroji vieta Sąjungoje (iš 4000 "nominantų"). Nieko nuostabaus: per metus Statybos tresto kultūros rūmai surengdavo 500 koncertų.

Kultūros rėmimo būdai

Dykoje vietoje niekas neatsiranda. Jokia paslaptis, kad anuomet saviveiklą remti buvo privaloma. Tačiau "iš viršaus" skiriamų lėšų nebūtų pakakę kolektyvams rengti, juos į koncertus vežioti, maitinti koncertų ir repeticijų dienomis svetur ir t.t. "Jeigu ne Statybos tresto valdytojo Vincento Kinderio, profsąjungos organizacijos pirmininko Vytauto Patapo tiesiama ranka, kažin ar būtume taip augę ir siekę įvairiausių įvertinimų", - dabar svarsto A. Guzauskas.

Pas tresto valdžią kolektyvų vadovai verždavosi nuolat: tai naujiems drabužiams siūti, tai batams įsigyti reikia pinigėlių... Ir jų išprašydavo. O geriems kolektyvų vadovams privilioti būdavo naudojamas net butų skyrimo būdas.

A. Guzauskas prisiminė, kaip "strojkei" buvo nupirkta tuo metu pati pažangiausia garso aparatūra. "Ją aptikome komise, užtat kilo daug triukšmo, kad pirkimo popieriai neatitinka standartų. Mane ir tampė, ir papeikimą gavau, bet paskui ir didelę premiją už tai įteikė, - juokėsi buvęs legendinės kultūros įstaigos vadovas.

- "Strojkėj" vykdavo diskotekos, ir aparatūra buvo reikalinga kaip oras. Jos prireikdavo ir iškilmingų renginių metu, kai reikėjo paleisti himnų įrašus. Oi, kelis kartus esu "degęs"!.. "Politinis biuras", kaip aš vadinau valdžią, lipa į tribūną, o tie įrašai užsikirto... Stabdau juos, kviečiu į užkulisius palūkuriuoti, o pačiam rankos dreba, kuo čia viskas baigsis...

Įsakymas dėl tiulio

Pagrindinė siuvėja Statybos tresto kultūros rūmuose buvo Danutė Kuzmickienė. Ji siūdavo drabužius kolektyvams, po kelias dešimtis kostiumų iš karto. O medžiagų tais laikais iš kur gausi? Kartą kultūros ministras Gytis Trinkūnas turėjo rašyti įsakymą, kad kelis metrus tiulio "Žuvėdros" kolektyvo drabužiams siūti turi perleisti Operos ir baleto teatras. Kad to tiulio kas nors nenugvelbtų, bemat buvo gabalėliais sukarpytas taip, kaip reikėjo drabužiams. Dėl medžiagų kostiumams rūpesčių būdavo daugiausiai, o štai dėl siuvimo - jokių. Auksinių rankų savininkė D. Kuzmickienė sugebėjo įtikti visiems.

Privatizacija

Privatizacijos procesams įsisukus į kultūros įstaigas, pirmiausiai nutrūko kolektyvų finansavimas. Mat pats Statybos trestas išnyko. Buvusių jo kultūros rūmų patalpose kurį laiką laikėsi tik "Žuvėdra" - nuomojosi salę iš naujųjų šeimininkų. "Tos salės laikėmės įsikabinę todėl, kad daugiau niekur nebuvo tokio parketo", - paaiškina "Žuvėdros" vadovė Skaistutė Idzelevičienė ir net nusipurto prisiminusi, kaip šokėjai repetuodavo su paltais, nes nuomojamose patalpose buvo išjungtas šildymas.

Iš kitų kolektyvų vadovų kas patraukė į verslą, kas stengėsi prisitaikyti dirbti naujomis sąlygomis, o kam teko išgyventi juodą depresiją. Privatizacija daugeliui anuometinių kultūros darbuotojų tapo asmenine drama.

Nostalgija

Kultūros rūmų, namų, klubų laikų ilgisi ne tik juose dirbę žmonės. Jų pasigenda ir tie, kurie kadaise lankė saviveiklos kolektyvus: "Mūsų tėvams būdavo ramu - jie žinodavo, kad esame užsiėmę, kad turime kur energiją eikvoti. Ir visa tai gaudavome dykai. Dabar pabandyk kur nors vaiką vesti: už viską tenka mokėti. O ar esi garantuotas, kad vaikui bus įdiegti ne tik šokio, muzikavimo įgūdžiai, bet ir kultūros pagrindai plačiąja prasme, kaip pasisekė mūsų kartai?.." - šiandien kalba jie.

Šokimas, dainavimas, muzikavimas anuomet buvo ir būdas pamatyti pasaulio - kolektyvai važiuodavo ir į kitas respublikas, ir užsienio šalis. "Ir ne tik pamatyti pasaulio, bet ir išmokti gyventi savarankiškai", - sakė drauge su Elvyra Bungardiene choreografe dirbusi Danutė Žičkuvienė.

"Žiogelyje" šoko per 150 vaikų. Į didelius koncertus veždavome 80-100. Vos vienas kitas iš tėvų pasišaudavo važiuoti kartu. Dvi vadovės, pora tėvų, o vaikų šimtas. Visų nesužiūrėsi, neaprengsi. Viską turėjo daryti savarankiškai arba vyresniosios kaseles supindavo jaunylėms, pavalgydindavo, prižiūrėdavo. Taigi mokėsi šeimyniškumo", - sakė D. Žičkuvienė.

"Kultūros namų kolektyvuose veiklos rasdavo kiekvienas - nuo vaiko iki pensininko. O kur dabar jiems dėtis?" - retoriškai klausia A. Guzauskas.