Sąjūdžio kronikos: persitvarkyti - pirmiausiai įveikti savo baimes (I)

Vienas pirmųjų Klaipėdoje pradėjęs sąjūdietišką veiklą dailininkas Vytautas Karčiauskas, karštai troškęs permainų, neslėpė, kad prieš 20 metų pirmiausiai turėjo gerokai pakovoti tiek su realiomis, tiek ir nepagrįstomis baimėmis.

Kai Estijos, Latvijos liaudies frontai jau veikė visa jėga, o Lietuvoje, net Vilniuje, išoriškai atrodė miegama letargo miegu, Vytautas Karčiauskas sulaukė kolegos Markuso iš Talino skambučio. Jis gėdino vis dar neišsijudinančius lietuvius, tarp jų - ir Vytautą. Tuomet šis su žmona Eugenija pradėjo sukti galvas - nuo ko pradėti? Jie naiviai įsivaizdavo, kad tereikės kokias tris savaites "paakėti" vagas, o paskui jas užleisti įvairių sričių specialistams. "Aš vaikus prižiūrėsiu, o tu padirbėk Lietuvos naudai", - sutuoktinį ragino Eugenija.

Per naktį suko galvas, kokius persitvarkymo tikslus reikėtų "mesti" į viešumą. Bent tris: senamiestis - pėstiesiems, grąžinti gatvių pavadinimus, atverti takus prie marių. Prirašė emocingų raštų. Kur su jais eiti? Keli kolegos atkrito. Tuomet nuėjo pas architektus. Kai vienam jų išdėstė reikalą, šis nė nemirktelėjęs pareiškė: "Aš galėčiau paskambinti kam reikia, ir tu iš čia nebeišeitum. Bet aš neskambinsiu. Kompanijos ieškokis kitur." Tik koridoriuje jam kažkas patarė eiti pas Edmundą Andrijauską, kuris kažką panašaus organizuoja, panašiai ir galvoja...

Vėliau Paminklų konservavimo institute rengiant pirmąjį sąjūdiečių susibūrimą, buvo sutarta atsivesti į jį kuo daugiau žmonių. Kai kurie V. Karčiauską "sodino": "Ką tu, durnas, ko čia šokinėji? Ar tau daugiau reikia nei kitiems?" Tačiau nudundėjęs pas kalvį Dionyzą Varkalį, iškėlė ultimatumą: "Viską atidedi, ir einam." Šis sutiko. Iš viso Paminklų konservavimo institute susirinko apie dvidešimt žmonių. Bet ne visi buvo pasiryžę nerti į nežinią. Buvo ir stebėtojų...

Pakylėti bendro tikslo, į rengiamus mitingus vasaros estradoje žengdavo įvairaus amžiaus miestelėnai

Įsikūrusiai Sąjūdžio Klaipėdos iniciatyvinei grupei rengiantis pasiskelbti per Jūros šventę jau reikėjo turėti ką nors apčiuopiamo. Tekstai su tikslais jau buvo, bet juos reikėjo padauginti, reikėjo spausdintų blankų klaipėdiečių parašams rinkti. Išgirdusios prašymus padėti, sekretorės mašininkės "atšokdavo" tarsi nutvilkytos: spausdinimo mašinėlės numeruotos, beregint išsiaiškins, kieno darbas.

Paradoksas - beliko vienas šansas - kreiptis į Dailininkų sąjungos partinį sekretorių. Šis, gerokai pasukęs galvą, nurodė tokį Michailą. Pusiau paralyžiuotas žmogus nedvejodamas pasakė: "Padarysiu. Lietuviai tikrai spausdinti bijos. Aš esu nukentėjęs ir nieko nebebijau. Eik, sūneli, pamiegok. Aš iki ryto tikrai atspausdinsiu." Pažadą Michailas, kurio Vytautas ir pavardės nebepamena, bet iki šiol žavisi jo poelgiu, tesėjo.

Naktį, kol Michailas spausdino blankus, E. Karčiauskienė siuvo žalius raiščius su Gedimino stulpais sąjūdiečiams užsirišti. Ankstų rytą su blankais ir raiščiais V. Karčiauskas išsiruošė iš namų, jis žalią raištį jau buvo užsirišęs ant rankos. Tačiau, tik užvėrusį buto duris, jį apėmė baimės. Ir raištį jis... nusirišo.

Nė kiek nenustebo, kai netrukus dviese jam skaudžiai užlaužė rankas. Kas tokie, - jis net bijojo pakelti akis. O vyrukai jam porino: "Mes viską žinom. Niekur tavęs nevešim, tačiau perspėjam - iš Paminklų konservavimo instituto jūsų eisena privalo eiti ne tiesiai į Tiltų gatvę, o į Teatro aikštę. O tik paskui - į Tiltų gatvę. Ar sutariam?" - reikalavo teigiamo atsakymo du vyrukai. Čia pat stovėjo juoda "Volga". Vytautas reikalauto "sutariam" neištarė, išvebleno - "supratau".

Paleistas ėjo tarsi medinėmis kojomis. Tačiau Turgaus gatvėje, prie būsimos "Pėdos", vėl išsitraukė žalią raištį ir užsirišo ant rankovės. "Aš privalėjau įgyti drąsos. Turgaus gatvėje jau rikiavosi tautodailininkai su savo dirbiniais Jūros šventei. Pradėjau nardyti tarp jų, prašydamas pasirašyti dėl keliamų reikalavimų. Nors tie reikalavimai buvo tokie nekalti, žmonės bijojo. Jau vien todėl, kad ant mano žalio raiščio matė Gedimino stulpus. Kai priėjau prie vienos tautodailininkų poros, vyriškis mane atpažino: "Vandute, čia juk mūsiškis, pasirašyk, ir aš pasirašysiu." Jų pirmieji blankuose išraityti parašai tarsi atrišo parašų byrėjimo maišą. Su šiokiais tokiais rezultatais man jau buvo drąsiau pasirodyti Paminklų konservavimo institute, kur mes turėjome susirinkti. Nerimavau tik dėl ankstų rytą rankas užlaužusiųjų vyrukų perspėjimo... Kai atėjau, likau stovėti kiek atokiau. Stebėjau situaciją... Bet kai kažkas, kuriam, gal kaip ir man, ryte buvo užlaužtos rankos, iš būrio paragino: "Eisim į Teatro aikštę", man išgaravo visos baimės. Tarsi kas būtų stumtelėjęs, atsiradau eisenos priešakyje ir sukomandavau - į Daržų gatvę einam. Aš viską esu suderinęs", - pasakojo V. Karčiauskas.