Sąjūdžio kronikos: ne kalvio Dionyzo teisybė

"Man, davusiam priesaiką 1989 m. vasario šešioliktąją prie Laisvės paminklo, dabar gėda žmonėms į akis pažiūrėti", - išdėstęs tezes ant stalo pakloja lapelį su priesaikos žodžiais radikalu vadintas sąjūdietis: "Mes, Sąjūdžio Seimo deputatai, Lietuvos nepriklausomybės dieną atėję prie Laisvės paminklo, sakom: tebūnie Lietuva tokia, kokios nori jos žmonės; mūsų tikslas - laisva Lietuva; mūsų likimas - Lietuva. Tepadeda mums Dievas ir viso pasaulio geros valios žmonės."

"Ar tokios Lietuvos norėjome, kokia ji yra šiandien?" - jaučiasi išduotas ir parduotas D. Varkalis. Nebetikintis niekuo, bet tebepasikliaujantis Sąjūdžio idealų deklaracijomis, kurios buvo paskelbtos pirmajame suvažiavime 1988 m. spalio 22-23 dienomis: "Mes, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio dalyviai, suvokdami atsakomybę, kurią užkrauna šiuo metu vykstantis visuomenės socialinis-politinis atsinaujinimas, tautinis ir dorovinis atgimimas, pasisakome: už vienybę, prieš skaldymą, už pasitikėjimą, prieš įtarumą, už statymą, prieš griovimą, už gaivinimą, prieš slopinimą visose gyvenimo srityse.

Esame pasiryžę siekti: taikos ten, kur rasime nesantaiką, tiesos ten, kur rasime klaidinimą, darnos ten, kur rasime netvarką, šviesos ten, kur rasime tamsą."

Prisimindama, kaip klausydama šių deklaracijų raudojo visa Lietuva, paromis prilipusi prie televizorių, šiandien galvoju: kas šių priesaikų ir deklaracijų autorius? Gal poetas Sigitas Geda, šiandien su dukterimi besitąsantis po teismus, gal Sąjūdžio idėjų generatoriai Vytautas Radžvilas, Arvydas Juozaitis, o gal tautai autoritetu taip ir išlikęs poetas Justinas Marcinkevičius? O gal ir visi kartu. Pagaliau autorystė ir nesvarbu. Raudojome ir tikėjome. O šiandien, kaip ir pasijutęs išduotas D. Varkalis, suvokiame: beveik viskas išėjo atbulai nei deklaruota. Tai ir liko tik idealai.

"Kalvis" Dionyzas

D. Varkalis, kaip jau rašyta Sąjūdžio kronikose, "judėti" pradėjo su pirmaisiais "atsibudusiais ir besikeliančiais" klaipėdiečiais. Labai greitai jį dėl tarsi brėžiamo degtuko reakcijų į įvykius pradėta vadinti kalviu - su aliuzija į A. Gudaičio-Guzevičiaus socialistinio realizmo "šedevrą" - romano "Kalvio Ignoto teisybė" personažą.

"Aš niekados nebuvau kalvis. Tą pravardę man prilipdė KGB ir labai greitai pasigavo saviškiai sąjūdiečiai", - šiandien vadovaujantis Kalvystės muziejui tarsi teisinasi Dionyzas. Tai jis KGB Klaipėdos skyriaus vadovo Vaclovo Stropaus 1988 m. spalio pradžioje išdrįso paklausti: "Kodėl jūs mūsų nesuimate? Juk šioje salėje esame tiek nedaug. Vos dvidešimt penki", - viename posėdžių jau vykdomajame komitete, kai buvo svarstomas klausimas dėl trispalvės iškėlimo, tėkštelėjo "kalvis".

Atgimimo banga Lietuvoje, kaip ir Latvijoje, Estijoje, buvo galinga todėl, kad įvykiams žmonės buvo tiesiog pritvinkę. O į pirmąjį Klaipėdos sąjūdiečių susirinkimą Vytauto Karčiausko atsivestas Dionyzas Varkalis, galima sakyti, tik gimęs jau buvo pasiruošęs Atgimimui dėl daugelio priežasčių.

Tos priežastys, subrandinusios daugelį Lietuvos disidentų, buvo tos pačios - gilus Lietuvos tragedijos dėl Molotovo-Ribentropo pakto pasekmių pajutimas. Juk Dionyzas matydavo, kas daroma su pagautais partizanais, kokiomis priemonėmis žmonės buvo varomi į "kolchozus". Paaugliui tai kėlė maišto ir pasipriešinimo jausmus.

"Man Atgimimas prasidėjo kur kas anksčiau nei įsikūrė Lietuvos, o paskui - ir Klaipėdos sąjūdžio iniciatyvinės grupės. 1987 metais Klaipėdos mokytojų namų salė buvo sausakimša inteligentijos, susirinkusios dėl Mažosios Lietuvos paveldo išsaugojimo. Tuomet buvo įkurtas Kultūros fondas. Jo pirmininke buvo išrinkta Nijolė Navogreckienė, vėliau - Vytautas Pečkaitis, pavaduotoju - aš. Prasidėjo gausios kelionės po Klaipėdos krašto bažnyčias, virtusias grūdų sandėliais ar sporto salėmis, lankėmės apleistose krašto kapinėse. Tos kelionės buvo vaisingos. Tais pačiais 1987 metais surengėme taikomosios dailės parodą. Dėl jos turėjome daug nemalonumų", - prisimena D. Varkalis.

Tiesa, jis minėjo, kad tų nemalonumų turbūt daugiau patyrė tuometinė miesto Kultūros skyriaus vedėja N. Navogreckienė. "Dar iki parodos atidarymo prasidėjo trukdžiai. Buvo iškelta sąlyga: jei atsakomybės dėl parodos imasi N. Navogreckienė, - prašom. Ji atsakomybės nepabūgo, ir paroda buvo atidaryta. O tuomet ir prasidėjo... Mat parodoje buvo puodelis su Vytauto Didžiojo atvaizdu, kitas puodelis - su fiurerio aikštės (dabar Teatro a.) vaizdu. Su manimi saugumiečiai tik pasikalbėjo, o N. Navogreckienei tikrai kliuvo", - sakė D. Varkalis.

Bet parodos rengėjai turėjo gerą skydą - M. Gorbačiovas buvo išleidęs įstatymą, kad visos kolekcijos, brangenybės turi būti saugomos muziejuose. Su Dailės muziejumi buvo sudaryta sutartis, kad eksponatai nebus išskaidyti, o laikomi vienoje kolekcijoje. Deja, pusantro mėnesio gausiai lankyta paroda buvo supakuota ir štai jau daugiau kaip dvidešimt metų "ilsisi" P. Domšaičio galerijos fonduose. "Gaila, kad šiandien jos eksponatų nemato nei klaipėdiečiai, nei miesto svečiai. O tikrai yra į ką pasižiūrėti ir... pasimokyti šiandieniniams dailininkams ir verslininkams, kaip taikomoji dailė gali populiarinti ir Klaipėdą, ir Lietuvą, ir rūpimą verslą", - apgailestavo D. Varkalis, dedantis pastangų, kad Klaipėdos krašto taikomojo meno kolekcija turėtų nuolatinius "namus" ir būtų prieinama kiekvienam.

Įtarinėjimai

Vos susibūrusioje Sąjūdžio Klaipėdos iniciatyvinėje grupėje, pasak D. Varkalio, prasidėjo trintis. Ne dėl postų. "Kelis mėnesius specialiai nerinkome vadų. Visur, kur reikėjo, eidavome visi kartu - dvidešimt penki žmonės. Taip mums atrodė ir saugiau - juk neareštuos iškart visų. Tačiau vieni į kitus žvelgdavome įtariai. Juk reikėdavo labai nedaug: "Ar tu žinai, kas tas Varkalis?" - kas nors paslaptingai pakuždės ausin ir nueis sau. Žmogus ir lieka sutrikęs - "kagėbistas", vadinasi... Taigi - tas užverbuotas, tas KGB agentas, tas šiaip "genys", - grupės supriešinimo priežastis vardijo D. Varkalis ir pabrėžė: "KGB ir šiandien tebėra labai moderni struktūra. Priešą reikėjo ir reikia gerai pažinti, ir aš tam negailėjau nei jėgų, nei laiko. Tai galinga struktūra, sugebėjusi mus visus vedžioti už nosies, įvairiomis formomis mėtydama šešėlius. Ir iš tiesų grupėje buvo infiltruotų KGB agentų. Tačiau šiandien aš neturiu teisės įvardyti jų pavardžių... Mat sąjūdiečiai buvo užpildę anketas, kas su kuo ir dėl ko bendradarbiavo, bet tos anketos dingo iš Klaipėdos Sąjūdžio būstinės seifo", - teigė D. Varkalis.

Įsimintinas posėdis

Tų įsimintinų posėdžių Atgimimo laikotarpiu buvo dešimtys, o gal ir šimtai. Tačiau dalindamasis prisiminimais vieną D. Varkalis išskyrė ypač. "Dėl trispalvės iškėlimo Klaipėdoje visi dvidešimt penki Sąjūdžio Klaipėdos tarybos nariai nuėjome į vykdomojo komiteto posėdžių salę. Čia prie stalo su LTSR vėliavėle sėdėjo partijos komiteto sekretorius, vykdomojo komiteto pirmininkas ir visa miesto partinio ūkinio aktyvo grietinėlė. Kai partijos komiteto sekretorius pasiūlė vėliavą kelti per Spalio šventes, tai yra lapkritį, mums tai atrodė pasityčiojimas - ir iš vėliavos, dėl kurios tiek kentėjo lietuviai, ir iš žmonių. Išsireikalavome ją iškelti spalio dvidešimtąją, likus vos kelioms dienoms iki Sąjūdžio pirmojo suvažiavimo. Partinis ūkinis aktyvas neturėjo kur trauktis - sutiko", - prisiminė D. Varkalis. Štai tuomet jis KGB Klaipėdos vadovo Vaclovo Stropaus ir išdrįso paklausti: "Kodėl jūs mūsų nesuimate? Juk mūsų tiek mažai." Atsakymas sąjūdiečius pribloškė. Jis nuskambėjo maždaug tokiais žodžiais: "Atsibodo "pyšnyje pochorony" ("prabangios laidotuvės", mat SSRS tuomet vienas po kito buvo palaidoti garbingo amžiaus sulaukę generaliniai sekretoriai. - Red. past.). Šalį valdyti turi jaunas žmogus. SSRS reikia "perestrojkos", nes kitaip šalį ištiks ekologinė ir ekonominė katastrofos. Mes jus tik stebim, kad neperlenktumėte lazdos."

Tai dar labiau padrąsino sąjūdiečius, ir savo užduotimi, pasak Varkalio, jie pradėjo laikyti ne tik vis naujų reikalavimų kėlimą, bet ir žmonių drąsos žadinimą toliau nuo Sąjūdžio jau aprėptų centrų. "Kitą dieną, kai mes su gydytoju Vaclovu Mikulskiu parvažiavome iš lapyno Kretingos rajone, kur labai drąsiai įvardijome Rainių tragedijos budelius ir aukas, iš ten atvažiavo mūsų klausęsis žmogus, kuris tąkart iš baimės tiesiog smuko po kėde, įsitikinti, ar mudu neareštuoti",- šiandien juokiasi D. Varkalis. O prieš 20 metų jam juokas visai neėmė, kai buvo uždrausta važinėti į provincijos gilumą žadinti tos drąsos...

Jokių senaties terminų

D. Varkalio nuomone, per dvidešimt metų paprastų žmonių gyvenimai taip ir nepasikeitė: "Privilegijų mastų dabar su tarybinių laikų privilegijomis net nebėra ko lyginti. Kiek žmonių paleisti ubagais dėl ekonominių nusikaltimų - laivyno sunaikinimo, "Trinyčių", "Gulbės" fabrikų, Dailės kombinato nustekenimo, bankų griūties. Jų "režisieriai" tik šaiposi, kai surengiamas teismelis kokiam atpirkimo oželiui, dažniausiai trisdešimtam vandeniui nuo išgerto kisieliaus. Tiems nusikaltimams negali būti senaties termino, nes dėl to sulaužyti žmonių likimai, pusė Lietuvos išvažiavo vergauti į svetimus kraštus. Gražios Atgimimo laikų svajonės apie teisingą valstybę, gerovę ir teliko svajonėmis", - kalba vienas karščiausių Atgimimo laikų veikėjų Klaipėdoje D. Varkalis.